Adomo Mickevičiaus slėnis
| Autorius: | Jonas Buračas (1898–1977) |
Jonas Buračas (1898–1977). Tapytojas, akvarelistas. Gimė 1898 m. liepos 8 d. Sidarų kaime, Radviliškio rajone. 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje ir mokytojų kursuose, o 1921–1927 m. Kauno piešimo kursuose ir Kauno meno mokykloje. Drauge su broliu Baliu važinėjo po Lietuvą ir rinko tautosaką bei tautodailę, todėl meilė tautos kultūrai, istorijai ir etnografijai išliko visam gyvenimui. 1929–1930 m. individualiai tobulinosi Paryžiuje: muziejuose, meno galerijose, įvairiose studijose. Jam imponavo impresionizmas ir puantilizmas, šių meno krypčių įtaka ryški to meto dailininko kūryboje. J. Buračo kūriniuose įamžinta daugybė piliakalnių, architektūros ir gamtos paminklų, kurie turi ne vien meninę, bet ir istorinę, archeologinę bei etnografinę vertę. Jo tapybos paveikslai ir akvarelės visada atliktos meistriškai, laikantis tapybos technologijos reikalavimų.
Tai dailininkas asketas, dėl meno atsisakęs visų paprastų žmogiškų gyvenimo džiaugsmų, netgi šeimos. Svarbiausias gyvenimo tikslas jam buvo – įamžinti Lietuvos krašto grožį. Jo kūriniai turi ne vien meninę, bet ir istorinę etnografinę vertę. Dailininkas yra nutapęs istoriškai reikšmingų vietovių: daugybę piliakalnių, Vilniaus ir Kauno senosios architektūros paminklų, Kauno jūros dugne nuskendusių landšaftų, Saulės mūšio lauką bei kitus jį sudominusius panoraminius ir fragmentinius mūsų gamtos vaizdus. Jo paveikslai – tai ne nuotaikos peizažai, ne dailininko asmeninių išgyvenimų raiška, o meistriškai nutapyta gamtos būtis su jai būdingu apšvietimu, pačios gamtos egzistavimo ritmu įvairiu paros ir metų laiku. Dailininką domino, kaip keičiasi tapybiniai medžių, žemės, vandens santykiai nuo permainingo dangaus judėjimo bei šviesos pokyčių. Jis tarsi skubėjo išsaugoti kitoms kartoms nepakartojamą tėviškės grožį.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ I (2010). Sudarytojos Nijolė Tumėnienė, Dalia Tarandaitė, Jurgita Semenauskienė. Tekstas Nijolės Tumėnienės.
Jonas Buračas (1898–1977). Tapytojas, akvarelistas. Gimė 1898 m. liepos 8 d. Sidarų kaime, Radviliškio rajone. 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje ir mokytojų kursuose, o 1921–1927 m. Kauno piešimo kursuose ir Kauno meno mokykloje. Drauge su broliu Baliu važinėjo po Lietuvą ir rinko tautosaką bei tautodailę, todėl meilė tautos kultūrai, istorijai ir etnografijai išliko visam gyvenimui. 1929–1930 m. individualiai tobulinosi Paryžiuje: muziejuose, meno galerijose, įvairiose studijose. Jam imponavo impresionizmas ir puantilizmas, šių meno krypčių įtaka ryški to meto dailininko kūryboje. J. Buračo kūriniuose įamžinta daugybė piliakalnių, architektūros ir gamtos paminklų, kurie turi ne vien meninę, bet ir istorinę, archeologinę bei etnografinę vertę. Jo tapybos paveikslai ir akvarelės visada atliktos meistriškai, laikantis tapybos technologijos reikalavimų.
Tai dailininkas asketas, dėl meno atsisakęs visų paprastų žmogiškų gyvenimo džiaugsmų, netgi šeimos. Svarbiausias gyvenimo tikslas jam buvo – įamžinti Lietuvos krašto grožį. Jo kūriniai turi ne vien meninę, bet ir istorinę etnografinę vertę. Dailininkas yra nutapęs istoriškai reikšmingų vietovių: daugybę piliakalnių, Vilniaus ir Kauno senosios architektūros paminklų, Kauno jūros dugne nuskendusių landšaftų, Saulės mūšio lauką bei kitus jį sudominusius panoraminius ir fragmentinius mūsų gamtos vaizdus. Jo paveikslai – tai ne nuotaikos peizažai, ne dailininko asmeninių išgyvenimų raiška, o meistriškai nutapyta gamtos būtis su jai būdingu apšvietimu, pačios gamtos egzistavimo ritmu įvairiu paros ir metų laiku. Dailininką domino, kaip keičiasi tapybiniai medžių, žemės, vandens santykiai nuo permainingo dangaus judėjimo bei šviesos pokyčių. Jis tarsi skubėjo išsaugoti kitoms kartoms nepakartojamą tėviškės grožį.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ I (2010). Sudarytojos Nijolė Tumėnienė, Dalia Tarandaitė, Jurgita Semenauskienė. Tekstas Nijolės Tumėnienės.
