Autoportretas su mūza
| Autorius: | Rimas Bičiūnas (g. 1945) |
Tapytojas, liaudies dailininkės Monikos Bičiūnienės sūnus. Gimė 1945 m. rugpjūčio 13 d. Rokiškio rajone, Panemunio kaime. 1961–1966 m. mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 1966–1972 m. studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute pas prof. A. Gudaitį. Parodose dalyvauja nuo 1973 m. 1975 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1971–2011 m. Vilniaus miesto Taurakalnio kultūros centre vadovavo liaudies meno studijai „Paletė“.
Surengė per 10 personalinių kūrybos parodų, dalyvavo daugelyje grupinių dailės parodų Lietuvoje ir 34 dailės parodose užsienyje: Prancūzijoje (1982, 1994, 2010), Italijoje (1982, 2001), Indijoje, Japonijoje (1982), Šveicarijoje (1983, 1998, 2000), Lenkijoje, Vengrijoje (1987), Vokietijoje (1988, 1990–1991, 1993, 1999, 2002), Suomijoje (1989), Didžiojoje Britanijoje (1989, 1999–2000), Turkijoje (1999), JAV (1990, 1995), Olandijoje (1999), Kinijoje (2002). Už tapybą 1984 m. apdovanotas Kultūros ministerijos premija, 1997 m. – G. Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija, 1987 m. – Kaplar Miklos vardo prizu Vengrijoje, 1997 m. – konkurso „Peinture Floralies“ Prancūzijoje diplomu. Jo kūriniai buvo eksponuoti parodose šalia P. Picasso, M. Chagallo ir kitų garsiausių modernistų.
Dailininko darbų įsigijo Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Klaipėdos dailės galerija, Rokiškio krašto muziejus, Latvijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovakijos nacionalinės dailės galerijos, Lenkijos ir Čekijos Respublikų kultūros ministerijos, Dr. P. Ludwigo moderniojo meno muziejus Kelne, Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje.
R. Bičiūno tapyba – tai spalvų šventė. Paveiksluose juntama nevaržomos improvizacijos laisvė, kuriamas lengvumo įspūdis. Jie taip meistriškai nutapyti, kad atrodo, lyg būtų sukurti vienu ypu. Spalva dailininko darbuose užima nepaprastai svarbią vietą. Kaip muzikos stiprybė slypi garsų įvairovėje, taip paveikslo stiprybė – spalvų gamoje. Dailininko manymu, linijos ir spalvos mums gali sukurti melodiją. Kūriniams būdinga ekspresyvi tapysena, figūrų deformacija, ryškių, kontrastingų spalvų deriniai, optimizmas. Stilizacija primena lietuvių liaudies meno išmonę, nors ji profesionali ir meistriška. Tik gerai įsižiūrėjus galima atpažinti ženklinę prasmę turinčių motyvų pavidalus: žydinčius medžius, palmes, kalnelius, meniškai dekoruotus namus ir augalus, tarsi atėjusius iš senovės pasakų.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė.
Tapytojas, liaudies dailininkės Monikos Bičiūnienės sūnus. Gimė 1945 m. rugpjūčio 13 d. Rokiškio rajone, Panemunio kaime. 1961–1966 m. mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. 1966–1972 m. studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute pas prof. A. Gudaitį. Parodose dalyvauja nuo 1973 m. 1975 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. 1971–2011 m. Vilniaus miesto Taurakalnio kultūros centre vadovavo liaudies meno studijai „Paletė“.
Surengė per 10 personalinių kūrybos parodų, dalyvavo daugelyje grupinių dailės parodų Lietuvoje ir 34 dailės parodose užsienyje: Prancūzijoje (1982, 1994, 2010), Italijoje (1982, 2001), Indijoje, Japonijoje (1982), Šveicarijoje (1983, 1998, 2000), Lenkijoje, Vengrijoje (1987), Vokietijoje (1988, 1990–1991, 1993, 1999, 2002), Suomijoje (1989), Didžiojoje Britanijoje (1989, 1999–2000), Turkijoje (1999), JAV (1990, 1995), Olandijoje (1999), Kinijoje (2002). Už tapybą 1984 m. apdovanotas Kultūros ministerijos premija, 1997 m. – G. Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija, 1987 m. – Kaplar Miklos vardo prizu Vengrijoje, 1997 m. – konkurso „Peinture Floralies“ Prancūzijoje diplomu. Jo kūriniai buvo eksponuoti parodose šalia P. Picasso, M. Chagallo ir kitų garsiausių modernistų.
Dailininko darbų įsigijo Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Klaipėdos dailės galerija, Rokiškio krašto muziejus, Latvijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovakijos nacionalinės dailės galerijos, Lenkijos ir Čekijos Respublikų kultūros ministerijos, Dr. P. Ludwigo moderniojo meno muziejus Kelne, Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje.
R. Bičiūno tapyba – tai spalvų šventė. Paveiksluose juntama nevaržomos improvizacijos laisvė, kuriamas lengvumo įspūdis. Jie taip meistriškai nutapyti, kad atrodo, lyg būtų sukurti vienu ypu. Spalva dailininko darbuose užima nepaprastai svarbią vietą. Kaip muzikos stiprybė slypi garsų įvairovėje, taip paveikslo stiprybė – spalvų gamoje. Dailininko manymu, linijos ir spalvos mums gali sukurti melodiją. Kūriniams būdinga ekspresyvi tapysena, figūrų deformacija, ryškių, kontrastingų spalvų deriniai, optimizmas. Stilizacija primena lietuvių liaudies meno išmonę, nors ji profesionali ir meistriška. Tik gerai įsižiūrėjus galima atpažinti ženklinę prasmę turinčių motyvų pavidalus: žydinčius medžius, palmes, kalnelius, meniškai dekoruotus namus ir augalus, tarsi atėjusius iš senovės pasakų.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė.
