Rytas. Iš ciklo „Indija“
| Autorius: | Jonas Daniliauskas (g. 1950) |
Tapytojas. Gimė 1950 m. birželio 10 d. Lekėčių kaime, Šakių rajone. 1974 m. baigė tapybos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute, buvo A. Petrulio ir J. Švažo mokinys. 1975–1985 m. dėstė dailę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, 1985–1989 m. – tapybą Lietuvos valstybinio dailės instituto Tapybos katedroje. Nuo 1997 m. – Lengvosios pramonės aukštesniosios mokyklos (vėliau – Aprangos studijų centro Vilniaus kolegija) Dizaino ir technologijų fakulteto docentas. Nuo 1974 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė kone 20 personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dalyvavo grupinėse parodose daugelyje Europos, Šiaurės Amerikos, Azijos šalių.
J. Daniliausko tapyba sodraus kolorito, lyriška, metaforiška, sklidina vaikystės prisiminimų, kuriuose kaimo tikrovės vaizdai susipina su mitais ir tautos papročiais. Begalinės erdvės įspūdis ir peizažui skiriamas ypatingas dėmesys net siužetinėse kompozicijose kalba apie meilę gamtai ir poetišką jos suvokimą.
J. Daniliausko darbų įsigijo Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Gruzijos valstybinis meno muziejus Tbilisyje, Latvijos valstybinis dailės muziejus Rygoje, Poznanės nacionalinis meno muziejus, Kelno moderniojo meno muziejus (Dr. P. Ludwigo kolekcija), Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje. Dailininkas pelnė ne vieną apdovanojimą: 1979 m. – Lietuvos kultūros ministerijos premiją, 1985 m. – pirmąjį Lietuvos kultūros ministerijos prizą VI Baltijos šalių bienalėje, 1985 m. – pirmąjį prizą XI Baltijos šalių ir Islandijos bienalėje Rostoke (Vokietija), 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos premiją.
Dailininkas įkvėpimo semiasi gamtoje, kaimo žmonių buityje ir jaunystės prisiminimuose. Jo peizažuose ryškiomis spalvomis nutapytas dangus ir žemė su medžiais ir gėlėmis yra neatskiriami nuo žmonių gyvenimo, jų namų, naminių gyvulėlių. Viskas pakylėta į fantastinį poetinį lygmenį – žmonės ir gyvūnai, praradę kūnišką svarumą, tarsi skraido erdvėje, o ne vaikšto stačiomis ant žemės ir tuo primena nerealius M. Chagallo personažus. Tačiau J. Daniliausko kūriniai labai lietuviški: žmonės, plastiškai pasvirę erdvėje, išreiškia gyvenimo trapumą, kuria liūdesio ir vilties nuotaiką, o jų veiksmai atrodo kaip ritualiniai, todėl primena tautodailės skulptūrėles. Dailininką labiausiai žavi didysis gamtos atbudimas, medžių žydėjimas, paukščių čiulbėjimas pavasarį, ir žiema, ypač pirmas sniegas.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė.
Tapytojas. Gimė 1950 m. birželio 10 d. Lekėčių kaime, Šakių rajone. 1974 m. baigė tapybos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute, buvo A. Petrulio ir J. Švažo mokinys. 1975–1985 m. dėstė dailę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, 1985–1989 m. – tapybą Lietuvos valstybinio dailės instituto Tapybos katedroje. Nuo 1997 m. – Lengvosios pramonės aukštesniosios mokyklos (vėliau – Aprangos studijų centro Vilniaus kolegija) Dizaino ir technologijų fakulteto docentas. Nuo 1974 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė kone 20 personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dalyvavo grupinėse parodose daugelyje Europos, Šiaurės Amerikos, Azijos šalių.
J. Daniliausko tapyba sodraus kolorito, lyriška, metaforiška, sklidina vaikystės prisiminimų, kuriuose kaimo tikrovės vaizdai susipina su mitais ir tautos papročiais. Begalinės erdvės įspūdis ir peizažui skiriamas ypatingas dėmesys net siužetinėse kompozicijose kalba apie meilę gamtai ir poetišką jos suvokimą.
J. Daniliausko darbų įsigijo Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Gruzijos valstybinis meno muziejus Tbilisyje, Latvijos valstybinis dailės muziejus Rygoje, Poznanės nacionalinis meno muziejus, Kelno moderniojo meno muziejus (Dr. P. Ludwigo kolekcija), Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje. Dailininkas pelnė ne vieną apdovanojimą: 1979 m. – Lietuvos kultūros ministerijos premiją, 1985 m. – pirmąjį Lietuvos kultūros ministerijos prizą VI Baltijos šalių bienalėje, 1985 m. – pirmąjį prizą XI Baltijos šalių ir Islandijos bienalėje Rostoke (Vokietija), 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos premiją.
Dailininkas įkvėpimo semiasi gamtoje, kaimo žmonių buityje ir jaunystės prisiminimuose. Jo peizažuose ryškiomis spalvomis nutapytas dangus ir žemė su medžiais ir gėlėmis yra neatskiriami nuo žmonių gyvenimo, jų namų, naminių gyvulėlių. Viskas pakylėta į fantastinį poetinį lygmenį – žmonės ir gyvūnai, praradę kūnišką svarumą, tarsi skraido erdvėje, o ne vaikšto stačiomis ant žemės ir tuo primena nerealius M. Chagallo personažus. Tačiau J. Daniliausko kūriniai labai lietuviški: žmonės, plastiškai pasvirę erdvėje, išreiškia gyvenimo trapumą, kuria liūdesio ir vilties nuotaiką, o jų veiksmai atrodo kaip ritualiniai, todėl primena tautodailės skulptūrėles. Dailininką labiausiai žavi didysis gamtos atbudimas, medžių žydėjimas, paukščių čiulbėjimas pavasarį, ir žiema, ypač pirmas sniegas.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė.
