Peizažas su audros debesimis
| Autorius: | Isaakas Levitanas (1860/1861–1900) |
Isaako Levitano (g. 1860/61 Kybartuose – m. 1900 Maskvoje) tėvas dirbo Virbalio geležinkelio stoties kasininku. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Levitanų šeima su keturiais vaikais persikėlė į Maskvą. 1873 m. trylikametis Isaakas įstojo į Maskvos tapybos ir skulptūros mokyklą, kur buvo pirmasis mokinys žydas. Dėl asmeninių nelaimių (1875 m. mirė motina, 1877 m. – tėvas) ir politinių peripetijų mokyklą baigė tik 1883-iaisiais. Keliavo po Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Šveicariją, dalyvavo parodose Miunchene, Vienoje ir Paryžiuje. 1898 m. jam suteiktas akademiko vardas ir leista dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Levitanas išgarsėjo pilnais erdvės, gaivos ir judesio peizažais. Jis mokėjo perteikti mažiausius gamtos virpesius – lapų šlamėjimą, vandens raibuliavimą, krintančią rasą, slenkančius debesis. Dailės kritikų buvo vadinamas Rusijos gamtos dainiumi.
Šaltinis: Ellex Valiunas (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė.
Izaokas Levitanas (Isaak Iljitsch Lewitan, Isaak Ilyich Levitan) gimė 1860 m. rugpjūčio 30 d. Kybartuose, gausioje geležinkelininko šeimoje. Vėliau gyveno Kaune. Būdamas 13 metų, įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Po 3 metų pateko į vieno žymiausių to meto peizažininkų A. Savrasovo studiją, vėliau tapo V. Polenovo mokiniu. 19 metų sukūrė paveikslą, kuris atkreipė P. Tretjakovo dėmesį ir šiandien kabo Tretjakovo galerijos salėse. Anksti susipažino ir visam gyvenimui susidraugavo su A. Čechovu. Kūrybai lemiamos įtakos turėjo treji metai (1887–1890) prie Volgos, kur jį pakerėjo lygumų erdvės, gamtos begalybės jausmas, stichijos sužadinti išgyvenimai ir apmąstymai apie amžinybę ir žmogaus gyvenimo trapumą. Taip gimė lyriški, epiškai apibendrinti gamtos būsenų peizažai „Amžina ramybė“, „Prie tvenkinio“, „Pavasaris – potvyniai“. Paskutinius penkerius gyvenimo metus I. Levitanas, tapydamas nuotaikingus prieblandos peizažus, siekė perteikti sunkiai pagaunamus gamtos būsenų momentus ir išreiškė juos lakoniška menine kalba.
1898 m. I. Levitanui buvo suteiktas peizažų tapybos akademiko vardas, paveikslai eksponuojami užsienyje, bet dailininko sveikata dėl širdies ligos sparčiai silpo, ir po dvejų metų, 1900 m. rugpjūčio 4 d., jis mirė Maskvoje.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė.
Isaako Levitano (g. 1860/61 Kybartuose – m. 1900 Maskvoje) tėvas dirbo Virbalio geležinkelio stoties kasininku. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Levitanų šeima su keturiais vaikais persikėlė į Maskvą. 1873 m. trylikametis Isaakas įstojo į Maskvos tapybos ir skulptūros mokyklą, kur buvo pirmasis mokinys žydas. Dėl asmeninių nelaimių (1875 m. mirė motina, 1877 m. – tėvas) ir politinių peripetijų mokyklą baigė tik 1883-iaisiais. Keliavo po Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Šveicariją, dalyvavo parodose Miunchene, Vienoje ir Paryžiuje. 1898 m. jam suteiktas akademiko vardas ir leista dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Levitanas išgarsėjo pilnais erdvės, gaivos ir judesio peizažais. Jis mokėjo perteikti mažiausius gamtos virpesius – lapų šlamėjimą, vandens raibuliavimą, krintančią rasą, slenkančius debesis. Dailės kritikų buvo vadinamas Rusijos gamtos dainiumi.
Šaltinis: Ellex Valiunas (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė.
Izaokas Levitanas (Isaak Iljitsch Lewitan, Isaak Ilyich Levitan) gimė 1860 m. rugpjūčio 30 d. Kybartuose, gausioje geležinkelininko šeimoje. Vėliau gyveno Kaune. Būdamas 13 metų, įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Po 3 metų pateko į vieno žymiausių to meto peizažininkų A. Savrasovo studiją, vėliau tapo V. Polenovo mokiniu. 19 metų sukūrė paveikslą, kuris atkreipė P. Tretjakovo dėmesį ir šiandien kabo Tretjakovo galerijos salėse. Anksti susipažino ir visam gyvenimui susidraugavo su A. Čechovu. Kūrybai lemiamos įtakos turėjo treji metai (1887–1890) prie Volgos, kur jį pakerėjo lygumų erdvės, gamtos begalybės jausmas, stichijos sužadinti išgyvenimai ir apmąstymai apie amžinybę ir žmogaus gyvenimo trapumą. Taip gimė lyriški, epiškai apibendrinti gamtos būsenų peizažai „Amžina ramybė“, „Prie tvenkinio“, „Pavasaris – potvyniai“. Paskutinius penkerius gyvenimo metus I. Levitanas, tapydamas nuotaikingus prieblandos peizažus, siekė perteikti sunkiai pagaunamus gamtos būsenų momentus ir išreiškė juos lakoniška menine kalba.
1898 m. I. Levitanui buvo suteiktas peizažų tapybos akademiko vardas, paveikslai eksponuojami užsienyje, bet dailininko sveikata dėl širdies ligos sparčiai silpo, ir po dvejų metų, 1900 m. rugpjūčio 4 d., jis mirė Maskvoje.
Šaltinis: Valiunas Ellex (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė.
