Respublica Polonica, duobus libris illustrata; qvorum prior, historiæ Polonicæ memorabiliora [...], posterior vero jus publicum Reipublicæ Polonicæ, Lithvanicæ [...] comprehendit
| Autorius: | Jan Hartknoch (1644–1687) |
Hartknochas, Kristupas gimė 1644 m. ir mirė 1687 Torunėje (Lenkija). Tai vienas iš žymiausių XVII a. Mažosios Lietuvos ir Prūsijos istorikų. Studijavo Karaliaučiaus universitete, jame profesoriavo, nuo 1677 mokytojavo Torunės gimnazijoje. Kurį laiką gyveno ir dirbo Lietuvoje – Vilniuje bei Kaune, po to dėstė Karaliaučiaus universitete. Traktatuose „Dissertario historica de idolatria... veterum prussorum“ (Istorinis svarstymas apie senųjų prūsų stabmeldystę, 1675), „Dissertario de antiqua Prussorum Republica (Svarstymas apie senąją Prūsų valstybę, 1676), įvade Petro Dusburgiečio „Prūsijos kronikos“ leidimui aptarė prūsų kilmę, visuomeninę santvarką, tikėjimą, etiką, kalbą. Prūsijos istorijoje „Alt- und neues Preussen“ (Senoji ir Naujoji Prūsija, 1684) pateikė ištraukų iš prūsiškų katekizmų ir Simono Grinau žodyno, lietuviškų maldų tekstų. Ypač didžiulis ir reikšmingas darbas, nepraradęs savo mokslinės vertės ligi šiol ir itin retai aptinkamas antikvarinių knygų rinkoje, yra 1686 išleistos jo knygos „Preussische Kirchen Historia“ (Prūsijos bažnyčios istorija) dvi dalys. Čia aprašomi pagoniški prūsų ir lietuvių papročiai ir apeigos, kryžiuočių ordino invazija ir katalikybės (Prūsijoje – protestantizmo) įvedimas. Daug dėmesio skiriama žymiems to krašto atstovams, pvz. Stanislovui Rapalioniui (psl. 292-296), pirmajam Karaliaučiaus universiteto profesoriui, kuriam Prūsijos kunigaikštis Albrechtas buvo pavedęs išversti Bibliją į lietuvių kalbą. Deja, S. Rapalionis mirė darbo nebaigęs. Žinoma, kad jis artimai bendravo su pirmosios lietuviškos knygos autoriumi Martynu Mažvydu.
Hartknochas, Kristupas gimė 1644 m. ir mirė 1687 Torunėje (Lenkija). Tai vienas iš žymiausių XVII a. Mažosios Lietuvos ir Prūsijos istorikų. Studijavo Karaliaučiaus universitete, jame profesoriavo, nuo 1677 mokytojavo Torunės gimnazijoje. Kurį laiką gyveno ir dirbo Lietuvoje – Vilniuje bei Kaune, po to dėstė Karaliaučiaus universitete. Traktatuose „Dissertario historica de idolatria... veterum prussorum“ (Istorinis svarstymas apie senųjų prūsų stabmeldystę, 1675), „Dissertario de antiqua Prussorum Republica (Svarstymas apie senąją Prūsų valstybę, 1676), įvade Petro Dusburgiečio „Prūsijos kronikos“ leidimui aptarė prūsų kilmę, visuomeninę santvarką, tikėjimą, etiką, kalbą. Prūsijos istorijoje „Alt- und neues Preussen“ (Senoji ir Naujoji Prūsija, 1684) pateikė ištraukų iš prūsiškų katekizmų ir Simono Grinau žodyno, lietuviškų maldų tekstų. Ypač didžiulis ir reikšmingas darbas, nepraradęs savo mokslinės vertės ligi šiol ir itin retai aptinkamas antikvarinių knygų rinkoje, yra 1686 išleistos jo knygos „Preussische Kirchen Historia“ (Prūsijos bažnyčios istorija) dvi dalys. Čia aprašomi pagoniški prūsų ir lietuvių papročiai ir apeigos, kryžiuočių ordino invazija ir katalikybės (Prūsijoje – protestantizmo) įvedimas. Daug dėmesio skiriama žymiems to krašto atstovams, pvz. Stanislovui Rapalioniui (psl. 292-296), pirmajam Karaliaučiaus universiteto profesoriui, kuriam Prūsijos kunigaikštis Albrechtas buvo pavedęs išversti Bibliją į lietuvių kalbą. Deja, S. Rapalionis mirė darbo nebaigęs. Žinoma, kad jis artimai bendravo su pirmosios lietuviškos knygos autoriumi Martynu Mažvydu.
