.jpg)
Gėlės ir žaislinis ančiukas
| Autorius: | Emanuelis Manė-Kacas (1894–1962) |
Emanuelis (Ohelis) Manė-Kacas (g. 1894 Kremenčiuke, Ukrainoje – m. 1962 Haifoje) augo religingoje šeimoje. Tėvas, sinagogos prižiūrėtojas, svajojo, kad sūnus taptų rabinu. Pasimokęs Kijevo ir Vilniaus piešimo mokyklose, 1913 m. įsijungė į École de Paris dailininkų ratą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse grįžo į Ukrainą, buvo paskirtas Charkovo dailės akademijos profesoriumi. 1921 m. grįžo į Paryžių ir 1923 m. surengė pirmą personalinę parodą. Keliavo po Palestiną, Egiptą, Siriją ir Europos šalis, 1929 ir 1937 m. lankėsi Lietuvoje. Kelionėse tapė vietinių žydų tipus, žydų gyvenimo scenas ir gamtovaizdžius. Antrąjį pasaulinį karą praleido JAV. Po karo gyveno Paryžiuje, vėliau įsikūrė Haifoje, kur šiandien veikia jo vardo muziejus. Surengė kelias dešimtis personalinių parodų, 1931 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje apdovanotas aukso medaliu, 1951 m. – Prancūzijos Garbės legiono ordinu.
Šaltinis: Ellex Valiunas (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė.
Gimė 1894 m. birželio 5 d. Kremenčiūge Poltavos gubernijoje (Ukraina), mirė 1962 m. rugsėjo 8 d. Tel Avive. Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi iki 1911 m., vėliau dar porą metų – Kijevo dailės mokykloje. 1913–1915 m. Paryžiuje lankė Aukštosios nacionalinės dailės mokyklos Fernand’o Cormono studiją, gyveno kartu su Chaimu Sutinu. 1916–1917 m. mokėsi Petrograde pas Mstislavą Dobužinskį, 1918–1919 m. dėstė Charkovo aukštesniojoje dailės mokykloje, dalyvavo avangardo dailininkų grupuotėje „Trijų grupė“ (Группa трёх). 1921 m. išvyko į Berlyną, nuo 1922 m. gyveno Paryžiuje. Nuo 1929 m. kasmet lankydavosi Palestinoje. II pasaulinio karo metu buvo suimtas, pabėgęs emigravo į JAV. 1945 m. grįžo į Paryžių. Vėliau pakaitomis gyveno Paryžiuje ir Haifoje (Izraelis). Surengė per 40 asmeninių parodų Izraelyje ir įvairiuose Europos miestuose. Kūryboje vyravo žydų gyvenimo scenos: rabinų portretai, susibūrimai, muzikantai. Nutapė peizažų ir natiurmortų. Skulptūroje dominuoja žanrinės figūrėlės. 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje apdovanotas aukso medaliu už tapybos kūrinį „Raudų siena“. Haifos mieste veikia Mane-Kaco muziejus.
Šaltinis: Académie de Vilna: Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915 / Vilnius drawing school: parodos katalogas, Nacionalinė dailės galerija 2017 m. 4 d. - lapkričio 26 d., sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017, p. 272.
Emanuelis (Ohelis) Manė-Kacas (g. 1894 Kremenčiuke, Ukrainoje – m. 1962 Haifoje) augo religingoje šeimoje. Tėvas, sinagogos prižiūrėtojas, svajojo, kad sūnus taptų rabinu. Pasimokęs Kijevo ir Vilniaus piešimo mokyklose, 1913 m. įsijungė į École de Paris dailininkų ratą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse grįžo į Ukrainą, buvo paskirtas Charkovo dailės akademijos profesoriumi. 1921 m. grįžo į Paryžių ir 1923 m. surengė pirmą personalinę parodą. Keliavo po Palestiną, Egiptą, Siriją ir Europos šalis, 1929 ir 1937 m. lankėsi Lietuvoje. Kelionėse tapė vietinių žydų tipus, žydų gyvenimo scenas ir gamtovaizdžius. Antrąjį pasaulinį karą praleido JAV. Po karo gyveno Paryžiuje, vėliau įsikūrė Haifoje, kur šiandien veikia jo vardo muziejus. Surengė kelias dešimtis personalinių parodų, 1931 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje apdovanotas aukso medaliu, 1951 m. – Prancūzijos Garbės legiono ordinu.
Šaltinis: Ellex Valiunas (iki 2015 m. – LAWIN) meno albumas: LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė.
Gimė 1894 m. birželio 5 d. Kremenčiūge Poltavos gubernijoje (Ukraina), mirė 1962 m. rugsėjo 8 d. Tel Avive. Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi iki 1911 m., vėliau dar porą metų – Kijevo dailės mokykloje. 1913–1915 m. Paryžiuje lankė Aukštosios nacionalinės dailės mokyklos Fernand’o Cormono studiją, gyveno kartu su Chaimu Sutinu. 1916–1917 m. mokėsi Petrograde pas Mstislavą Dobužinskį, 1918–1919 m. dėstė Charkovo aukštesniojoje dailės mokykloje, dalyvavo avangardo dailininkų grupuotėje „Trijų grupė“ (Группa трёх). 1921 m. išvyko į Berlyną, nuo 1922 m. gyveno Paryžiuje. Nuo 1929 m. kasmet lankydavosi Palestinoje. II pasaulinio karo metu buvo suimtas, pabėgęs emigravo į JAV. 1945 m. grįžo į Paryžių. Vėliau pakaitomis gyveno Paryžiuje ir Haifoje (Izraelis). Surengė per 40 asmeninių parodų Izraelyje ir įvairiuose Europos miestuose. Kūryboje vyravo žydų gyvenimo scenos: rabinų portretai, susibūrimai, muzikantai. Nutapė peizažų ir natiurmortų. Skulptūroje dominuoja žanrinės figūrėlės. 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje apdovanotas aukso medaliu už tapybos kūrinį „Raudų siena“. Haifos mieste veikia Mane-Kaco muziejus.
Šaltinis: Académie de Vilna: Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915 / Vilnius drawing school: parodos katalogas, Nacionalinė dailės galerija 2017 m. 4 d. - lapkričio 26 d., sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017, p. 272.
.jpg)