Žynio altorius Vilniuje

Periodinis spaudos leidinys TYGODNIK ILLUSTROWANY (Varšuva).

Medžio raižinys pagal Martyną Olšynskį.

Įsivaizdavimas, kad Vilniaus katedros vietoje stovėjusi pagonių šventykla, nekėlė didesnių abejonių XIX a. Lietuvos istorijos ir meno paminklų tyrinėtojams. Ypač šią mintį išplėtojo Teodoras Narbutas, manęs, kad katedra statyta tiesiog ant Perkūno šventyklos sienų. Vis dėlto jau istorikas Mykolas Homolickis, stropiai rinkęs šaltinių medžiagą ir tyrinėjęs katedros mūrus, pagoniškojo mito pasakojimus vertino santūriai. Jis įrodė, kad aprūkusi, pusapvaliu skliautu dengta, po vikarų altoriumi esanti niša, daugelio tapatinama su Perkūno šventyklos rūsiu, kuriame buvo laikomi žalčiai, iš tiesų atsirado perstatant bažnyčią po 1530 m. Vėliau joje buvęs nedidelis šv. Stanislovo altorėlis, o Laurynui Gucevičiui rekonstruojant katedrą čia įrengtas židinys sargams šildytis. Šio tyrinėtojo įdirbiu nemažai pasinaudojo Adomas Honoris Kirkoras, 1886 m. paskelbęs studiją apie Vilniaus katedrą. Nepaisant to, mitologizuota katedros istorijos versija gyvavo ir toliau. Tiesa, pasak Juliušo Kloso, netgi XX a. I p. bažnyčios zakristijonas katedros lankytojams rūselį po vikarų altoriumi vis dar atkakliai pristatinėjo kaip pagoniškos šventyklos vietą. Tikėtina, kad prie tokio įsitikinimo prisidėjo ir raižinys, publikuotas savaitraštyje „Tygodnik Illustrowany“ (1861 m. Nr. 11, p. 69). Menamą žynio altorių nupiešęs dailininkas ir publicistas Martynas Olšynskis (1829–1904) gyveno ir kūrė gimtojoje Varšuvoje. Jis buvo gerai žinomas Lenkijos sostinės meniniame pasaulyje visų pirma kaip fotografas ir fotoateljė savininkas, be to, garsėjo kaip dailininkų globėjas ir mecenatas. 1865–1885 m. M. Olšynskis dirbo garsaus savaitraščio „Kłosy“ meno dalies vadovu. Tapyboje didesnių meninių aukštumų jis nepasiekė, nors buvo gana gabus piešėjas. 1851 m. dailininkas lankėsi Lietuvoje, galbūt tuomet ir nupiešė legendomis apipintą nišą katedroje.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)

Periodinis spaudos leidinys TYGODNIK ILLUSTROWANY (Varšuva).

Medžio raižinys pagal Martyną Olšynskį.

Įsivaizdavimas, kad Vilniaus katedros vietoje stovėjusi pagonių šventykla, nekėlė didesnių abejonių XIX a. Lietuvos istorijos ir meno paminklų tyrinėtojams. Ypač šią mintį išplėtojo Teodoras Narbutas, manęs, kad katedra statyta tiesiog ant Perkūno šventyklos sienų. Vis dėlto jau istorikas Mykolas Homolickis, stropiai rinkęs šaltinių medžiagą ir tyrinėjęs katedros mūrus, pagoniškojo mito pasakojimus vertino santūriai. Jis įrodė, kad aprūkusi, pusapvaliu skliautu dengta, po vikarų altoriumi esanti niša, daugelio tapatinama su Perkūno šventyklos rūsiu, kuriame buvo laikomi žalčiai, iš tiesų atsirado perstatant bažnyčią po 1530 m. Vėliau joje buvęs nedidelis šv. Stanislovo altorėlis, o Laurynui Gucevičiui rekonstruojant katedrą čia įrengtas židinys sargams šildytis. Šio tyrinėtojo įdirbiu nemažai pasinaudojo Adomas Honoris Kirkoras, 1886 m. paskelbęs studiją apie Vilniaus katedrą. Nepaisant to, mitologizuota katedros istorijos versija gyvavo ir toliau. Tiesa, pasak Juliušo Kloso, netgi XX a. I p. bažnyčios zakristijonas katedros lankytojams rūselį po vikarų altoriumi vis dar atkakliai pristatinėjo kaip pagoniškos šventyklos vietą. Tikėtina, kad prie tokio įsitikinimo prisidėjo ir raižinys, publikuotas savaitraštyje „Tygodnik Illustrowany“ (1861 m. Nr. 11, p. 69). Menamą žynio altorių nupiešęs dailininkas ir publicistas Martynas Olšynskis (1829–1904) gyveno ir kūrė gimtojoje Varšuvoje. Jis buvo gerai žinomas Lenkijos sostinės meniniame pasaulyje visų pirma kaip fotografas ir fotoateljė savininkas, be to, garsėjo kaip dailininkų globėjas ir mecenatas. 1865–1885 m. M. Olšynskis dirbo garsaus savaitraščio „Kłosy“ meno dalies vadovu. Tapyboje didesnių meninių aukštumų jis nepasiekė, nors buvo gana gabus piešėjas. 1851 m. dailininkas lankėsi Lietuvoje, galbūt tuomet ir nupiešė legendomis apipintą nišą katedroje.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)