Auštant

Šioje drobėje V. Slendzinskis pavaizdavo kiemą prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios Vilniaus Užupio rajone prieš pat patekant saulei. Peizažą jis papildė buitiniu siužetu: paryčiais namo sugrįžusį šeimininką džiaugsmingai pasitinka šuo, tarnas veda į tvartą iš rogių iškinkytą arklį. Kurdamas paveikslo nuotaiką dailininkas panaudojo kelis skirtingus šviesos šaltinius: blausią priešaušrio šviesą, šaltą mėnulio švytėjimą, šviesas languose ir tarno laikomo nešiojamojo žibinto spindesį.

Teksto autorė Dalia Tarandaitė

Po ilgo tremties ir kelionių laikotarpio 1883 m. grįžęs į Vilnių Vincentas Slendzinskis (1837–1909) pamėgo Užupį, ne kartą jį tapė, ypač Šv. Baltramiejaus bažnytėlės aplinką. Ši buvusi Atgailos kanauninkų vienuolyno šventovė tuomet buvo perduota bernardinams ir veikė kaip Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios filija. Paveiksle Auštant taip pat vaizduojamas kiemas netoli Šv. Baltramiejaus bažnyčios. Dailininkas perteikė XIX a. pabaigos Užupiui būdingus bruožus – nelygų, kalvotą reljefą, kuklų ir gana retą užstatymą, priemiesčio ramybę ir lėtą laiko tėkmę, kurią, regis, įkūnija per visą drobės ilgį nusidriekusi lentinė tvora. Įdomu, kad kitoje drobės pusėje pažymėta labai konkreti data – ankstyvas 1887 m. kovo 3 d. rytas. Sunku pasakyti, kuo ši dar visai žiemiška gavėnios pradžios diena buvo ypatinga V. Slendzinskiui, bet, kad ir kaip būtų, paveikslas savo keista, paslaptinga nuotaika peržengia konkretaus žmogaus prisiminimų ar gyvenimo įvykių ribas. Tai neabejotinai vienas gražiausių Vilniaus noktiurnų – jis alsuoja speiguotą naktį iš kelionių sugrįžtančio keleivio laukiančia, bet dar tik nujaučiama jaukių namų šiluma.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ I (2010). Tekstų autorės Nijolė Tumėnienė, Dalia Tarandaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė

Šioje drobėje V. Slendzinskis pavaizdavo kiemą prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios Vilniaus Užupio rajone prieš pat patekant saulei. Peizažą jis papildė buitiniu siužetu: paryčiais namo sugrįžusį šeimininką džiaugsmingai pasitinka šuo, tarnas veda į tvartą iš rogių iškinkytą arklį. Kurdamas paveikslo nuotaiką dailininkas panaudojo kelis skirtingus šviesos šaltinius: blausią priešaušrio šviesą, šaltą mėnulio švytėjimą, šviesas languose ir tarno laikomo nešiojamojo žibinto spindesį.

Teksto autorė Dalia Tarandaitė

Po ilgo tremties ir kelionių laikotarpio 1883 m. grįžęs į Vilnių Vincentas Slendzinskis (1837–1909) pamėgo Užupį, ne kartą jį tapė, ypač Šv. Baltramiejaus bažnytėlės aplinką. Ši buvusi Atgailos kanauninkų vienuolyno šventovė tuomet buvo perduota bernardinams ir veikė kaip Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios filija. Paveiksle Auštant taip pat vaizduojamas kiemas netoli Šv. Baltramiejaus bažnyčios. Dailininkas perteikė XIX a. pabaigos Užupiui būdingus bruožus – nelygų, kalvotą reljefą, kuklų ir gana retą užstatymą, priemiesčio ramybę ir lėtą laiko tėkmę, kurią, regis, įkūnija per visą drobės ilgį nusidriekusi lentinė tvora. Įdomu, kad kitoje drobės pusėje pažymėta labai konkreti data – ankstyvas 1887 m. kovo 3 d. rytas. Sunku pasakyti, kuo ši dar visai žiemiška gavėnios pradžios diena buvo ypatinga V. Slendzinskiui, bet, kad ir kaip būtų, paveikslas savo keista, paslaptinga nuotaika peržengia konkretaus žmogaus prisiminimų ar gyvenimo įvykių ribas. Tai neabejotinai vienas gražiausių Vilniaus noktiurnų – jis alsuoja speiguotą naktį iš kelionių sugrįžtančio keleivio laukiančia, bet dar tik nujaučiama jaukių namų šiluma.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ I (2010). Tekstų autorės Nijolė Tumėnienė, Dalia Tarandaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė