Barboros Radvilaitės rūmų liekanos Vilniuje

Pagal Pranciškų Smuglevičių (?).

Netoli Žemutinės pilies, dabartinėje Tilto gatvėje, stovėjo didikui Jurgiui Radvilai ir jo dukteriai Barborai Radvilaitei priklausę rūmai, ne mažiau ištaigingi nei Valdovų rūmai. Šiuose rūmuose 1547 m. Barbora Radvilaitė susituokė su karaliumi Žygimantu Augustu, tapo Lietuvos ir Lenkijos karaliene. Renesansinio stiliaus rūmus supo sodai, išsidėstę palei Neries upę, sodų alėjos buvo papuoštos skulptūromis ir fontanais. Radvilų rūmus nuo Valdovų rūmų skyrė kanalas, tad per jį buvo nutiestas dengtas tiltas, jungiantis abi rezidencijas. Taip atsirado Tilto gatvė ir jos pavadinimas. XVIII a. rūmai jau stovėjo apleisti, o 1828 m. buvo parduoti nugriauti. XIX a. viduryje Vilniaus senienų muziejaus įkūrėjas grafas Eustachijus Tiškevičius įsigijo akvarelę, vaizduojančią Barboros Radvilaitės rūmų liekanas. 

Teksto autorė Laima Laučkaitė

Senieji Radvilų rūmai prie Neries XIX a. dailininkus ir istorijos mylėtojus traukė kaip priminimas apie vieną didingiausių Lietuvos giminių ir kaip įdomus senovės architektūros paminklas. Papildomo žavesio jiems suteikė ir romantizmo epochoje atgimusi Barboros Radvilaitės legenda. Vilniaus muziejuose yra išlikę du Marcelino Januševičiaus įamžinti šių nebeegzistuojančių rūmų vaizdai, kaip liudija įrašai, sukurti sekant XVIII a. pabaigoje Vilniuje dirbusio architekto Pietro Rosi piešiniu. Be to, žinoma Karolio Ripinskio XIX a. I p. litografija, sukurta sekant M. Januševičiaus akvarele. Šia litografija, savo ruožtu, matyt, naudojosi Napoleonas Orda, 1883 m. kurdamas savo litografinę rūmų vaizdo versiją. Nors rūmų vaizdai vienas nuo kito šiek tiek skiriasi, tačiau juose akivaizdžiai matyti bendras pirmavaizdis. Įdomu, kad akvarelė Barboros Radvilaitės rūmų liekanos Vilniuje, kadaise buvusi Adomo Giunterio, vėliau – Eustachijaus Tiškevičiaus rinkiniuose, detalėmis smarkiai skiriasi nuo visų keturių minėtų vaizdų – visai kitaip pavaizduotas rūmų atikas, kitoks fasadinę sieną skaidančių piliastrų skaičius, kitokia antrojo aukšto langų forma. Įrašas nugarinėje pusėje teigia, kad akvarelę nuliejo žymusis Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), bet tam prieštarauja gerokai primityvesnė kūrinio forma. Remiantis piešinio stilistika, akvarelės liejimo maniera, netgi vaizdo aprėminimu lakšte, darbą galima drąsiai priskirti M. Januševičiui, kurio kūrybiniame palikime gausu panašių Vilniaus paminklų vaizdų. Tikėtina, kad šį rūmų atvaizdą jis nukopijavo nuo iki mūsų dienų neišlikusio P. Smuglevičiaus piešinio. Meno istorikams lieka mįslė – kuri ikonografinė Radvilų rūmų versija patikimesnė – P. Rosi ar P. Smuglevičiaus.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)

Pagal Pranciškų Smuglevičių (?).

Netoli Žemutinės pilies, dabartinėje Tilto gatvėje, stovėjo didikui Jurgiui Radvilai ir jo dukteriai Barborai Radvilaitei priklausę rūmai, ne mažiau ištaigingi nei Valdovų rūmai. Šiuose rūmuose 1547 m. Barbora Radvilaitė susituokė su karaliumi Žygimantu Augustu, tapo Lietuvos ir Lenkijos karaliene. Renesansinio stiliaus rūmus supo sodai, išsidėstę palei Neries upę, sodų alėjos buvo papuoštos skulptūromis ir fontanais. Radvilų rūmus nuo Valdovų rūmų skyrė kanalas, tad per jį buvo nutiestas dengtas tiltas, jungiantis abi rezidencijas. Taip atsirado Tilto gatvė ir jos pavadinimas. XVIII a. rūmai jau stovėjo apleisti, o 1828 m. buvo parduoti nugriauti. XIX a. viduryje Vilniaus senienų muziejaus įkūrėjas grafas Eustachijus Tiškevičius įsigijo akvarelę, vaizduojančią Barboros Radvilaitės rūmų liekanas. 

Teksto autorė Laima Laučkaitė

Senieji Radvilų rūmai prie Neries XIX a. dailininkus ir istorijos mylėtojus traukė kaip priminimas apie vieną didingiausių Lietuvos giminių ir kaip įdomus senovės architektūros paminklas. Papildomo žavesio jiems suteikė ir romantizmo epochoje atgimusi Barboros Radvilaitės legenda. Vilniaus muziejuose yra išlikę du Marcelino Januševičiaus įamžinti šių nebeegzistuojančių rūmų vaizdai, kaip liudija įrašai, sukurti sekant XVIII a. pabaigoje Vilniuje dirbusio architekto Pietro Rosi piešiniu. Be to, žinoma Karolio Ripinskio XIX a. I p. litografija, sukurta sekant M. Januševičiaus akvarele. Šia litografija, savo ruožtu, matyt, naudojosi Napoleonas Orda, 1883 m. kurdamas savo litografinę rūmų vaizdo versiją. Nors rūmų vaizdai vienas nuo kito šiek tiek skiriasi, tačiau juose akivaizdžiai matyti bendras pirmavaizdis. Įdomu, kad akvarelė Barboros Radvilaitės rūmų liekanos Vilniuje, kadaise buvusi Adomo Giunterio, vėliau – Eustachijaus Tiškevičiaus rinkiniuose, detalėmis smarkiai skiriasi nuo visų keturių minėtų vaizdų – visai kitaip pavaizduotas rūmų atikas, kitoks fasadinę sieną skaidančių piliastrų skaičius, kitokia antrojo aukšto langų forma. Įrašas nugarinėje pusėje teigia, kad akvarelę nuliejo žymusis Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), bet tam prieštarauja gerokai primityvesnė kūrinio forma. Remiantis piešinio stilistika, akvarelės liejimo maniera, netgi vaizdo aprėminimu lakšte, darbą galima drąsiai priskirti M. Januševičiui, kurio kūrybiniame palikime gausu panašių Vilniaus paminklų vaizdų. Tikėtina, kad šį rūmų atvaizdą jis nukopijavo nuo iki mūsų dienų neišlikusio P. Smuglevičiaus piešinio. Meno istorikams lieka mįslė – kuri ikonografinė Radvilų rūmų versija patikimesnė – P. Rosi ar P. Smuglevičiaus.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)