Natiurmortas

Neatpažįstami daiktai, artėjantys prie abstrakcijos, primena šiukšles – dešinėje kažkas panašaus į plakato ar ryškios pakuotės likučius, kairėje forma, atkartojanti žuvusio paukščio siluetą. Abu motyvai buvo mėgstami siurrealistų dailėje ir bylojo apie šio pasaulio metamorfozes, kurios ne visada vyksta į gerąją pusę. Ješua Kovarskio (1907–1967) paveikslo, sukurto amerikiniu laikotarpiu, spalvų deriniai taip pat nežada nieko gera. Siurrealizmo dailei būdingas pomėgis kurti paslaptyje tūnančios grėsmės nuotaiką iš Vilniaus kilusiam Jeruzalės Becalelio ir Paryžiaus laisvųjų akademijų auklėtiniui ypač imponavo po Antrojo pasaulinio karo.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Rojaus vaisiai. Senajame Testamente nėra parašyta, kokio vaisiaus paragavo Ieva ir Adomas Edeno soduose, bet, paragavę vaisiaus „žinojimo gero ir pikto“ (Pr 2, 9), jie prisidengė figmedžio lapais: „Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr 3, 7). Figmedis – pirmasis Toroje minimas vaismedis. Obuolys uždraustuoju vaisiumi tapo daug vėliau, Vulgatoje (Senojo Testamento vertimas iš hebrajų ir aramėjų į lotynų kalbą), mat lotyniškai žodžiai blogis ir obuolys yra tie patys – malus. Po to, kai Albrechtas Diureris 1504 m. graviūroje pavaizdavo pirmąją porą greta obels, o po trijų dešimtmečių šį siužetą pakartojo Lukas Kranachas, vyresnysis, krikščionys jau neabejojo, kad Ieva sugundė Adomą obuoliu.

XX a. dailininkų kūryboje gimė naujos uždraustojo vaisiaus interpretacijos. Jehošua Kovarskio natiurmortuose dominuoja patys įvairiausi vaisiai „žinojimo gero ir pikto“, o Samuelio Bako darbuose šiuo vaisiumi tapo kriaušė: „Vaikystėje maniau, kad vaisius, suteikęs gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio ir dėl kurio Adomas buvo išvytas iš rojaus, turėtų būti kriaušė. Aš nepasirinkau obuolio, nes mano vaikystės prisiminimuose jis visada buvo rūgštus“ (S. Bak, Nutapyta žodžiais, 2009, p. 407). Bako kūryboje dešimtmečiais vaizduojamos kriaušės simbolizuoja prarastojo rojaus ir vaikystės, kurią atėmė Holokaustas, ilgesį.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Neatpažįstami daiktai, artėjantys prie abstrakcijos, primena šiukšles – dešinėje kažkas panašaus į plakato ar ryškios pakuotės likučius, kairėje forma, atkartojanti žuvusio paukščio siluetą. Abu motyvai buvo mėgstami siurrealistų dailėje ir bylojo apie šio pasaulio metamorfozes, kurios ne visada vyksta į gerąją pusę. Ješua Kovarskio (1907–1967) paveikslo, sukurto amerikiniu laikotarpiu, spalvų deriniai taip pat nežada nieko gera. Siurrealizmo dailei būdingas pomėgis kurti paslaptyje tūnančios grėsmės nuotaiką iš Vilniaus kilusiam Jeruzalės Becalelio ir Paryžiaus laisvųjų akademijų auklėtiniui ypač imponavo po Antrojo pasaulinio karo.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Rojaus vaisiai. Senajame Testamente nėra parašyta, kokio vaisiaus paragavo Ieva ir Adomas Edeno soduose, bet, paragavę vaisiaus „žinojimo gero ir pikto“ (Pr 2, 9), jie prisidengė figmedžio lapais: „Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr 3, 7). Figmedis – pirmasis Toroje minimas vaismedis. Obuolys uždraustuoju vaisiumi tapo daug vėliau, Vulgatoje (Senojo Testamento vertimas iš hebrajų ir aramėjų į lotynų kalbą), mat lotyniškai žodžiai blogis ir obuolys yra tie patys – malus. Po to, kai Albrechtas Diureris 1504 m. graviūroje pavaizdavo pirmąją porą greta obels, o po trijų dešimtmečių šį siužetą pakartojo Lukas Kranachas, vyresnysis, krikščionys jau neabejojo, kad Ieva sugundė Adomą obuoliu.

XX a. dailininkų kūryboje gimė naujos uždraustojo vaisiaus interpretacijos. Jehošua Kovarskio natiurmortuose dominuoja patys įvairiausi vaisiai „žinojimo gero ir pikto“, o Samuelio Bako darbuose šiuo vaisiumi tapo kriaušė: „Vaikystėje maniau, kad vaisius, suteikęs gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio ir dėl kurio Adomas buvo išvytas iš rojaus, turėtų būti kriaušė. Aš nepasirinkau obuolio, nes mano vaikystės prisiminimuose jis visada buvo rūgštus“ (S. Bak, Nutapyta žodžiais, 2009, p. 407). Bako kūryboje dešimtmečiais vaizduojamos kriaušės simbolizuoja prarastojo rojaus ir vaikystės, kurią atėmė Holokaustas, ilgesį.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.