Šeima

Nedidelę lauko skulptūrą formaliai galima priskirti dekoratyvinės skulptūros kategorijai. Robertas Antinis, vyresnysis, (1898–1981) – vienas menininkų, iš Kauno meno mokyklos tarpukariu išvykusių mokytis į Dekoratyvinės dailės mokyklą bei Juliano akademiją Paryžiuje. Tuo metu paryžietiškoje meno scenoje vyravo nebe maišto nuotaikos, o harmonijos, stabilumo ilgesys, pasireiškiantis neotradicionalistinėmis tendencijomis. „Šeima“ formaliai primena vieno žymiausių Paryžiuje dirbusių modernizmo skulptorių Constantine’o Brancusi kūrinį „Bučinys“ (1912) – dvi bučinyje į vieną luitą susiliejusios figūros abstrahuotos ir supaprastintos iki monolito, kuriame ištirpsta individualūs bruožai. Antinis vaizduoja apsikabinusius žmones, taip pat susiliejusius į vieną monolitinę formą; jų veidų ir kūno bruožai nužymimi grafišku negiliu reljefu. Tačiau ši skulptūra – ne apie aistrą, ji apie iš aistros gimstančią šeimą; apsikabinimas kartojasi tarsi veidrodžių karalystėje, du žmonės kuria kitus du žmones, ir taip be galo. Akcentuojamas iš meilės gimstantis gyvenimo tęstinumas. Kompaktiškas statiškas kompozicinis sprendimas Antiniui buvo būdingas per visą kūrybinį kelią; stilistikoje galima įžvelgti ir lietuvių liaudies skulptūros įtaką. Apibendrintas siluetas, uždaras tūris, statika – šie dalykai tapo Antinio kūrybos skiriamaisiais bruožais. Kaip ir motinos, moters, šeimos motyvai, Antinio kūryboje aptinkami nuolat, ypač nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė

Nedidelę lauko skulptūrą formaliai galima priskirti dekoratyvinės skulptūros kategorijai. Robertas Antinis, vyresnysis, (1898–1981) – vienas menininkų, iš Kauno meno mokyklos tarpukariu išvykusių mokytis į Dekoratyvinės dailės mokyklą bei Juliano akademiją Paryžiuje. Tuo metu paryžietiškoje meno scenoje vyravo nebe maišto nuotaikos, o harmonijos, stabilumo ilgesys, pasireiškiantis neotradicionalistinėmis tendencijomis. „Šeima“ formaliai primena vieno žymiausių Paryžiuje dirbusių modernizmo skulptorių Constantine’o Brancusi kūrinį „Bučinys“ (1912) – dvi bučinyje į vieną luitą susiliejusios figūros abstrahuotos ir supaprastintos iki monolito, kuriame ištirpsta individualūs bruožai. Antinis vaizduoja apsikabinusius žmones, taip pat susiliejusius į vieną monolitinę formą; jų veidų ir kūno bruožai nužymimi grafišku negiliu reljefu. Tačiau ši skulptūra – ne apie aistrą, ji apie iš aistros gimstančią šeimą; apsikabinimas kartojasi tarsi veidrodžių karalystėje, du žmonės kuria kitus du žmones, ir taip be galo. Akcentuojamas iš meilės gimstantis gyvenimo tęstinumas. Kompaktiškas statiškas kompozicinis sprendimas Antiniui buvo būdingas per visą kūrybinį kelią; stilistikoje galima įžvelgti ir lietuvių liaudies skulptūros įtaką. Apibendrintas siluetas, uždaras tūris, statika – šie dalykai tapo Antinio kūrybos skiriamaisiais bruožais. Kaip ir motinos, moters, šeimos motyvai, Antinio kūryboje aptinkami nuolat, ypač nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė