Bernardinų ansamblis

Viktorui Vizgirdai (1904–1993) Antrojo pasaulinio karo metai buvo prieštaringas laikotarpis. Viena vertus, jis gyveno atgautoje Lietuvos sostinėje, apie kurią svajojo prieškariu, ir vadovavo Dailės akademijai. Akademijoje susirinko stiprus dėstytojų kolektyvas iš Kauno. Grafiką dėstė Telesforas Valius, skulptūrą – Jonas Mikėnas, piešimą – Antanas Gudaitis, dailės istoriją – Mikalojus Vorobjovas. Tačiau kartu tai buvo itin sunkus vokiečių okupacijos metas, akademijai trūko finansavimo ir personalo, pats V. Vizgirda kartu dirbo raštinės vedėju, buhalteriu. Prasidėjo žiaurios nacių represijos, suvaržymai, dalį patalpų konfiskavo kariuomenė, o galiausiai, 1943 m. kovą, hitlerinė valdžia akademiją uždarė. Tuomet V. Vizgirdai netikėtai atsirado laiko tapyti. 1943 m. vasarą jis sukūrė beveik visus savo Vilniaus peizažus, kuriuose justi to meto nuotaikos. Bernardinų ansamblis nutapytas giedrą vidurdienį, tačiau gatvė apšviesta keistai šalta saulės šviesa, baugiai tamsūs šešėliai, neramus medžių piešinio ritmas, aštrus raudonų plytų architektūros ir mėlynos aplinkos akordas kuria dramatizmo pojūtį.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

1939 m. uždarius Stepono Batoro universitetą, Dailės fakulteto patalpose 1940 m. birželio 14 d. įsteigta Vilniaus dailės mokykla, o po metų ji buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją. Čia dėstė iš Kauno, kuriame jau buvo likusios tik taikomųjų menų studijos, atvykę Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis. Ekspresyvų potėpį ir kolorito raišką tapyboje akcentuojantys, įkvėpimo gamtos ar kaimo vaizduose dažniausiai ieškantys menininkai, atstovaujantys Kauno meno mokykloje vyraujančiai tradicijai, Vilniuje atrado urbanistinį peizažą. Miesto vaizdų gausą karo metų dailėje galima vertinti ir kaip lietuvių norą prisijaukinti atgautąją istorinę sostinę, padaryti ją savą. Įkvėpti Jano Bulhako suformuotos lenkiškosios piktorialistinės tradicijos, ikoninius architektūros objektus derindami su žaliųjų miesto plotų vaizdais, savita stilistika jie keitė ir Vilniaus vaizdų ikonografiją.

Toks miesto įvaizdis skyrėsi nuo lenkiškos mokyklos. Stepono Batoro universiteto dėstytojai ir studentai daugiau dėmesio skyrė piešiniui nei tapybiškumui, o gamtos ir architektūros ryšys nebuvo taip akcentuojamas.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Kuratorė Laima Laučkaitė; „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.

Viktorui Vizgirdai (1904–1993) Antrojo pasaulinio karo metai buvo prieštaringas laikotarpis. Viena vertus, jis gyveno atgautoje Lietuvos sostinėje, apie kurią svajojo prieškariu, ir vadovavo Dailės akademijai. Akademijoje susirinko stiprus dėstytojų kolektyvas iš Kauno. Grafiką dėstė Telesforas Valius, skulptūrą – Jonas Mikėnas, piešimą – Antanas Gudaitis, dailės istoriją – Mikalojus Vorobjovas. Tačiau kartu tai buvo itin sunkus vokiečių okupacijos metas, akademijai trūko finansavimo ir personalo, pats V. Vizgirda kartu dirbo raštinės vedėju, buhalteriu. Prasidėjo žiaurios nacių represijos, suvaržymai, dalį patalpų konfiskavo kariuomenė, o galiausiai, 1943 m. kovą, hitlerinė valdžia akademiją uždarė. Tuomet V. Vizgirdai netikėtai atsirado laiko tapyti. 1943 m. vasarą jis sukūrė beveik visus savo Vilniaus peizažus, kuriuose justi to meto nuotaikos. Bernardinų ansamblis nutapytas giedrą vidurdienį, tačiau gatvė apšviesta keistai šalta saulės šviesa, baugiai tamsūs šešėliai, neramus medžių piešinio ritmas, aštrus raudonų plytų architektūros ir mėlynos aplinkos akordas kuria dramatizmo pojūtį.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

1939 m. uždarius Stepono Batoro universitetą, Dailės fakulteto patalpose 1940 m. birželio 14 d. įsteigta Vilniaus dailės mokykla, o po metų ji buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją. Čia dėstė iš Kauno, kuriame jau buvo likusios tik taikomųjų menų studijos, atvykę Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis. Ekspresyvų potėpį ir kolorito raišką tapyboje akcentuojantys, įkvėpimo gamtos ar kaimo vaizduose dažniausiai ieškantys menininkai, atstovaujantys Kauno meno mokykloje vyraujančiai tradicijai, Vilniuje atrado urbanistinį peizažą. Miesto vaizdų gausą karo metų dailėje galima vertinti ir kaip lietuvių norą prisijaukinti atgautąją istorinę sostinę, padaryti ją savą. Įkvėpti Jano Bulhako suformuotos lenkiškosios piktorialistinės tradicijos, ikoninius architektūros objektus derindami su žaliųjų miesto plotų vaizdais, savita stilistika jie keitė ir Vilniaus vaizdų ikonografiją.

Toks miesto įvaizdis skyrėsi nuo lenkiškos mokyklos. Stepono Batoro universiteto dėstytojai ir studentai daugiau dėmesio skyrė piešiniui nei tapybiškumui, o gamtos ir architektūros ryšys nebuvo taip akcentuojamas.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Kuratorė Laima Laučkaitė; „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.