Druskininkų bažnyčia

Periodinis spaudos leidinys TYGODNIK ILLUSTROWANY (Varšuva).

Spalvintas medžio raižinys pagal Alfredą Izidorių Riomerį.

XIX a. Druskininkai tapo labai populiaria, galima sakyti, madinga poilsiaviete, į kurią susirinkdavo šimtai poilsiautojų iš įvairių Lietuvos vietų, ypač Vilniaus, ir tolimesnių Lenkijos bei Rusijos miestų. Pagausėjus vasarotojų, ilgainiui susirūpinta ir katalikų bažnyčių trūkumu. Tais laikais gauti leidimą statyti naują bažnyčią buvo nelengva, vis dėlto šventovę pavyko pastatyti į Druskininkų gydyklas atvykdavusių katalikų (daugiausia – vilniečių) paaukotomis lėšomis. Kertinis bažnyčios akmuo pašventintas 1841 m. liepos 15 d. Per trejus metus sumūryta nedidelė „gotikinio stiliaus“ šventovė dėl lėšų trūkumo ilgokai stovėjo nebaigta. Joje patarnavo iš Vilniaus atvykdavęs kunigas. Bažnyčia konsekruota tik 1858 m. gegužės 15 d. Vėliau vietiniai gyventojai bažnyčios šventorių aptvėrė medine tvora su mūriniais vartais. Druskininkų bažnyčios statyba carinės antikatalikiškos politikos sąlygomis parodė, kokios prasmingos pastangos žmonių, kuriuos sieja bendri tikslai.

Druskininkų bažnyčią įamžinęs Alfredas Izidorius Riomeris (1832–1897) siekė tiksliai perteikti statinio vaizdą, mūrinį jos pagrindinį tūrį, medinį bokštą, įspūdingus šventoriaus vartus su skulptūrėlėmis.

Raižinys kartu su kitais dviem miestelio vaizdais, turbūt sukurtais to paties dailininko, buvo publikuotas Varšuvos leidinyje „Tygodnik Illustrowany“ (1868 m. Nr. 34, p. 88) kaip A. Soltano straipsnelio apie Druskininkus iliustracija.

XX a. I p. pastačius dabartinę Druskininkų bažnyčią, atmintis apie ankstesnę šventovę išliko tik rašytiniuose ir ikonografiniuose dokumentuose.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Periodinis spaudos leidinys TYGODNIK ILLUSTROWANY (Varšuva).

Spalvintas medžio raižinys pagal Alfredą Izidorių Riomerį.

XIX a. Druskininkai tapo labai populiaria, galima sakyti, madinga poilsiaviete, į kurią susirinkdavo šimtai poilsiautojų iš įvairių Lietuvos vietų, ypač Vilniaus, ir tolimesnių Lenkijos bei Rusijos miestų. Pagausėjus vasarotojų, ilgainiui susirūpinta ir katalikų bažnyčių trūkumu. Tais laikais gauti leidimą statyti naują bažnyčią buvo nelengva, vis dėlto šventovę pavyko pastatyti į Druskininkų gydyklas atvykdavusių katalikų (daugiausia – vilniečių) paaukotomis lėšomis. Kertinis bažnyčios akmuo pašventintas 1841 m. liepos 15 d. Per trejus metus sumūryta nedidelė „gotikinio stiliaus“ šventovė dėl lėšų trūkumo ilgokai stovėjo nebaigta. Joje patarnavo iš Vilniaus atvykdavęs kunigas. Bažnyčia konsekruota tik 1858 m. gegužės 15 d. Vėliau vietiniai gyventojai bažnyčios šventorių aptvėrė medine tvora su mūriniais vartais. Druskininkų bažnyčios statyba carinės antikatalikiškos politikos sąlygomis parodė, kokios prasmingos pastangos žmonių, kuriuos sieja bendri tikslai.

Druskininkų bažnyčią įamžinęs Alfredas Izidorius Riomeris (1832–1897) siekė tiksliai perteikti statinio vaizdą, mūrinį jos pagrindinį tūrį, medinį bokštą, įspūdingus šventoriaus vartus su skulptūrėlėmis.

Raižinys kartu su kitais dviem miestelio vaizdais, turbūt sukurtais to paties dailininko, buvo publikuotas Varšuvos leidinyje „Tygodnik Illustrowany“ (1868 m. Nr. 34, p. 88) kaip A. Soltano straipsnelio apie Druskininkus iliustracija.

XX a. I p. pastačius dabartinę Druskininkų bažnyčią, atmintis apie ankstesnę šventovę išliko tik rašytiniuose ir ikonografiniuose dokumentuose.

Teksto autorė Rūta Janonienė