Dūdorius

Robertas Antinis, vyresnysis, (1898–1981) Kauno meno mokykloje studijavo skulptūrą, 1928 m. gavo valstybinę stipendiją ir išvyko į Paryžių studijuoti dekoratyvinės ir paminklinės skulptūros Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje. 1933 m. grįžo į Lietuvą, 1937 m. gavo aukso medalį pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Vienas pagrindinių Antinio dėstytojų Juliano akademijoje buvo antika susižavėjęs skulptorius Henri Bouchard’as. Išmokęs visus prancūziškojo akademizmo uždavinius, formalių sąsajų tarp praeities ir dabarties ieškojo ir Antinis. Jo skulptūriniai objektai – sunkiasvoriai (nepriklausomai nuo dydžio), lenktų, ovalių, banguojančių, bet ramių formų, kontūrai aptakūs, skulptūros kelia monumentalios ramybės įspūdį. „Dūdorius“ – vienas motyvų, skulptoriaus kūryboje pasirodęs ne kartą. 1963 m. jis sukūrė dūdoriaus skulptūrą iš šamoto, 1972 m. skulptorių stovykloje Panevėžyje tokia pat skulptūra buvo iškalta iš granito ir 1974 m. pastatyta Respublikos g. skvere (dab. Sausio 13-osios skveras). „Dūdorius“ turi sąsajų ir su Kaunu: Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje yra skulptūra iš terakotos, o dar viena, cementinė, sukurta 1969–1970 m., stovi prie Kauno menininkų namų Putvinskio g. 56. „Dūdoriaus“ skulptūra – viena tų, už kurias Antinis 1969 m. buvo apdovanotas LTSR valstybine premija.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Robertas Antinis, vyresnysis, (1898–1981) Kauno meno mokykloje studijavo skulptūrą, 1928 m. gavo valstybinę stipendiją ir išvyko į Paryžių studijuoti dekoratyvinės ir paminklinės skulptūros Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje. 1933 m. grįžo į Lietuvą, 1937 m. gavo aukso medalį pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Vienas pagrindinių Antinio dėstytojų Juliano akademijoje buvo antika susižavėjęs skulptorius Henri Bouchard’as. Išmokęs visus prancūziškojo akademizmo uždavinius, formalių sąsajų tarp praeities ir dabarties ieškojo ir Antinis. Jo skulptūriniai objektai – sunkiasvoriai (nepriklausomai nuo dydžio), lenktų, ovalių, banguojančių, bet ramių formų, kontūrai aptakūs, skulptūros kelia monumentalios ramybės įspūdį. „Dūdorius“ – vienas motyvų, skulptoriaus kūryboje pasirodęs ne kartą. 1963 m. jis sukūrė dūdoriaus skulptūrą iš šamoto, 1972 m. skulptorių stovykloje Panevėžyje tokia pat skulptūra buvo iškalta iš granito ir 1974 m. pastatyta Respublikos g. skvere (dab. Sausio 13-osios skveras). „Dūdorius“ turi sąsajų ir su Kaunu: Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje yra skulptūra iš terakotos, o dar viena, cementinė, sukurta 1969–1970 m., stovi prie Kauno menininkų namų Putvinskio g. 56. „Dūdoriaus“ skulptūra – viena tų, už kurias Antinis 1969 m. buvo apdovanotas LTSR valstybine premija.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.