Erotika

Antanui Mončiui (1921–1993) medis buvo labai svarbi medžiaga. Medžio skulptūrose jis ne tik išplėtojo savo figūros sampratą, bet ir esmingai atnaujino formų kalbą. Kurdamas apibendrintą, apvalytą formą, jis visgi siekė išlaikyti perkurtos natūros pėdsaką; kūrinių formose galima atpažinti skulptorių įkvėpusius motyvus ir asociacijų lauką. Mončio kūryboje svarbus tiek medžio ar akmens tūris, tiek tuštuma; ertmės tarsi virsta negatyviais tūriais ir yra visateisės skulptūros dalys. Perfrazuodamas tai, ką matė vaikystėje, jis išlaiko sodietiškosios kultūros pėdsaką, bet tuo pat metu kuria modernią skulptūrą. Medžio skulptūros, inspiruotos lietuvių liaudies meno – prie verpsčių kabančių grandinėlių, „retežių“, ženklino naują Mončio kūrybos etapą – nepaprastai gyvybingą ir vaisingą. Jo grandinių skulptūros – gajos, kaip sako dailėtyrininkas Viktoras Liutkus; gamta yra tikrieji jų namai. Todėl Mončio medinėse skulptūrose telpa visa gyvybę, gają, gausą ženklinančių formų panorama. Tai ir moteriškumas, ir, be abejo, erotika. Jo erotika – dažniausiai su šypsenos ar ironijos atspalviu: glėbyje susiliejusių dviejų pavidalų iš vieno medžio kamieno ar susikabinusių draugėn retežių (1968, Antano Mončio muziejaus nuosavybė) formoje aiškiai atpažįstamas vyriškas atributas.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė; „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Antanui Mončiui (1921–1993) medis buvo labai svarbi medžiaga. Medžio skulptūrose jis ne tik išplėtojo savo figūros sampratą, bet ir esmingai atnaujino formų kalbą. Kurdamas apibendrintą, apvalytą formą, jis visgi siekė išlaikyti perkurtos natūros pėdsaką; kūrinių formose galima atpažinti skulptorių įkvėpusius motyvus ir asociacijų lauką. Mončio kūryboje svarbus tiek medžio ar akmens tūris, tiek tuštuma; ertmės tarsi virsta negatyviais tūriais ir yra visateisės skulptūros dalys. Perfrazuodamas tai, ką matė vaikystėje, jis išlaiko sodietiškosios kultūros pėdsaką, bet tuo pat metu kuria modernią skulptūrą. Medžio skulptūros, inspiruotos lietuvių liaudies meno – prie verpsčių kabančių grandinėlių, „retežių“, ženklino naują Mončio kūrybos etapą – nepaprastai gyvybingą ir vaisingą. Jo grandinių skulptūros – gajos, kaip sako dailėtyrininkas Viktoras Liutkus; gamta yra tikrieji jų namai. Todėl Mončio medinėse skulptūrose telpa visa gyvybę, gają, gausą ženklinančių formų panorama. Tai ir moteriškumas, ir, be abejo, erotika. Jo erotika – dažniausiai su šypsenos ar ironijos atspalviu: glėbyje susiliejusių dviejų pavidalų iš vieno medžio kamieno ar susikabinusių draugėn retežių (1968, Antano Mončio muziejaus nuosavybė) formoje aiškiai atpažįstamas vyriškas atributas.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė; „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.