Gladiatorius

Pijus Velionskis (lenk. Pius Weloński, 1849–1931) – iš Lietuvos kilęs skulptorius, sulaukęs tarptautinio pripažinimo ir iki šiol vertinamas meno žinovų. Jo gyvenimo kelias nuo gimtųjų Kumelionių Marijampolės parapijoje driekėsi per Varšuvą, Peterburgą ir kitas Europos sostines iki Romos, kur menininkas ne tik tęsė dailės studijas, bet ir sukūrė šeimą. 1890 m. grįžo į Peterburgą jau kaip Dailės akademijos profesorius ir praleido čia keletą metų, o nuo 1899 m. iki mirties gyveno Varšuvoje, aktyviai dalyvaudamas miesto kultūriniame gyvenime.

„Gladiatorius“ – vienas garsiausių ir populiariausių Velionskio kūrinių, už kurį Peterburgo dailės akademija jam suteikė akademiko vardą. Be to, 1891 m. tarptautinėje meno parodoje Berlyne „Gladiatorius“ buvo apdovanotas aukso medaliu. Skulptūra vaizduoja ranką iškėlusį Romos gladiatorių – retiarijų (kovojantį su tinklu), kurio gestą paaiškina postamente įrašyta lotyniška frazė Ave, Caesar, morituri te salutant („Sveikas, Cezari, tave sveikina einantys mirti“). Tradiciškai (nors be pagrindo) buvo manoma, kad šiuo šūkiu gladiatoriai kreipdavosi į imperatorių prieš žengdami į kovos areną. Akademiniam menui įprasta senovės Romos istorijos tema dailininko amžininkams galėjo turėti ir paslėptą kvietimo į kovą prasmę. Juolab kad „gladiatorių šūkis“ skambėjo ir XIX a. pradžioje, pavyzdžiui, 1808 m. Somosieros tarpeklyje už Napoleoną kovojančių lenkų ir lietuvių gvardiečių lūpose.

Pirmą „Gladiatoriaus“ versiją dar jaunas Velionskis sukūrė 1879–1880 m. Romoje. 1881 m. 180 cm aukščio skulptūra buvo išlieta iš bronzos Aleksandro Nelio (1842–po 1903) metalo liejimo dirbtuvėse, vadinamose „Fonderia Nelli“. Vėliau skulptūros replikos buvo kuriamos iš skirtingų medžiagų (marmuro, bronzos) ir skirtingo dydžio. Didelės skulptūros buvo pastatytos viešosiose erdvėse Romoje, Krokuvoje ir Varšuvoje, o mažomis bronzinėmis versijomis Romos „Fonderia Nelli“ aprūpino privačias meno mylėtojų kolekcijas. Sunku pasakyti, kiek skulptūros egzempliorių buvo išlieta, bet šiuo metu jų galima rasti įvairiose pasaulio ekspozicijose: nuo Nacionalinio muziejaus Krokuvoje iki Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone, taip pat privačiose kolekcijose.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė

Pijus Velionskis (lenk. Pius Weloński, 1849–1931) – iš Lietuvos kilęs skulptorius, sulaukęs tarptautinio pripažinimo ir iki šiol vertinamas meno žinovų. Jo gyvenimo kelias nuo gimtųjų Kumelionių Marijampolės parapijoje driekėsi per Varšuvą, Peterburgą ir kitas Europos sostines iki Romos, kur menininkas ne tik tęsė dailės studijas, bet ir sukūrė šeimą. 1890 m. grįžo į Peterburgą jau kaip Dailės akademijos profesorius ir praleido čia keletą metų, o nuo 1899 m. iki mirties gyveno Varšuvoje, aktyviai dalyvaudamas miesto kultūriniame gyvenime.

„Gladiatorius“ – vienas garsiausių ir populiariausių Velionskio kūrinių, už kurį Peterburgo dailės akademija jam suteikė akademiko vardą. Be to, 1891 m. tarptautinėje meno parodoje Berlyne „Gladiatorius“ buvo apdovanotas aukso medaliu. Skulptūra vaizduoja ranką iškėlusį Romos gladiatorių – retiarijų (kovojantį su tinklu), kurio gestą paaiškina postamente įrašyta lotyniška frazė Ave, Caesar, morituri te salutant („Sveikas, Cezari, tave sveikina einantys mirti“). Tradiciškai (nors be pagrindo) buvo manoma, kad šiuo šūkiu gladiatoriai kreipdavosi į imperatorių prieš žengdami į kovos areną. Akademiniam menui įprasta senovės Romos istorijos tema dailininko amžininkams galėjo turėti ir paslėptą kvietimo į kovą prasmę. Juolab kad „gladiatorių šūkis“ skambėjo ir XIX a. pradžioje, pavyzdžiui, 1808 m. Somosieros tarpeklyje už Napoleoną kovojančių lenkų ir lietuvių gvardiečių lūpose.

Pirmą „Gladiatoriaus“ versiją dar jaunas Velionskis sukūrė 1879–1880 m. Romoje. 1881 m. 180 cm aukščio skulptūra buvo išlieta iš bronzos Aleksandro Nelio (1842–po 1903) metalo liejimo dirbtuvėse, vadinamose „Fonderia Nelli“. Vėliau skulptūros replikos buvo kuriamos iš skirtingų medžiagų (marmuro, bronzos) ir skirtingo dydžio. Didelės skulptūros buvo pastatytos viešosiose erdvėse Romoje, Krokuvoje ir Varšuvoje, o mažomis bronzinėmis versijomis Romos „Fonderia Nelli“ aprūpino privačias meno mylėtojų kolekcijas. Sunku pasakyti, kiek skulptūros egzempliorių buvo išlieta, bet šiuo metu jų galima rasti įvairiose pasaulio ekspozicijose: nuo Nacionalinio muziejaus Krokuvoje iki Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone, taip pat privačiose kolekcijose.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė