Švč. Mergelė Marija Sopulingoji

Primityvaus darbo statulėlės sukurtos menkus skulptoriaus įgūdžius teturėjusio drožėjo, todėl ypač sunku jas datuoti. Visgi nuo XIX a. liaudiškos kūrybos jas skiria retesnės ikonografijos detalės ir keletas smulkmenų. Nejudrios, siaurapetės Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios ir šv. Marijos Magdalietės figūros kompaktiško silueto, minimaliai modeliuotos, abi stovi vienodai prispaudusios prie krūtinės dešinę ranką. Švč. Mergelės Marijos apranga įprasta, apsiausto kraštai kaire ranka suglobti ties juosmeniu. Tačiau šv. Marijai Magdalietei pasistengta suteikti puošnumo: galima įžvelgti gotikinį figūrą apgulantį suknelės siluetą, o ilgi, ant nugaros krintantys plaukai išrantyti imituojant plaukų tinklelį. Abi skulptūros veikiausiai priklausė Nukryžiavimo sceną vaizdavusiai skulptūrinei kompozicijai.

Tikėtina, kad tas pats autorius išdrožė ir trečiąją – šv. Antano Didžiojo (Abato) statulą. Šventąjį identifikuoja apaštalų laikų apranga, barzda, vienoje rankoje laikoma knyga, kitoje – varpelis. Visų vienuolijų tėvu vadinamo asketo šv. Antano Didžiojo (250–356) atvaizdų Lietuvoje reta (Skaistgirio bažnyčioje yra dar viena primityvi XVII a. pab.–XVIII a. pr. datuojama altoriaus statulėlė). Šventojo kulto paplitimas Lietuvoje netyrinėtas, tačiau tikėtina, kad dar XVIII a. buvo vertinama jo apsauga nuo užkrečiamų ligų, ypač – nuo visokių odos susirgimų.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė

Primityvaus darbo statulėlės sukurtos menkus skulptoriaus įgūdžius teturėjusio drožėjo, todėl ypač sunku jas datuoti. Visgi nuo XIX a. liaudiškos kūrybos jas skiria retesnės ikonografijos detalės ir keletas smulkmenų. Nejudrios, siaurapetės Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios ir šv. Marijos Magdalietės figūros kompaktiško silueto, minimaliai modeliuotos, abi stovi vienodai prispaudusios prie krūtinės dešinę ranką. Švč. Mergelės Marijos apranga įprasta, apsiausto kraštai kaire ranka suglobti ties juosmeniu. Tačiau šv. Marijai Magdalietei pasistengta suteikti puošnumo: galima įžvelgti gotikinį figūrą apgulantį suknelės siluetą, o ilgi, ant nugaros krintantys plaukai išrantyti imituojant plaukų tinklelį. Abi skulptūros veikiausiai priklausė Nukryžiavimo sceną vaizdavusiai skulptūrinei kompozicijai.

Tikėtina, kad tas pats autorius išdrožė ir trečiąją – šv. Antano Didžiojo (Abato) statulą. Šventąjį identifikuoja apaštalų laikų apranga, barzda, vienoje rankoje laikoma knyga, kitoje – varpelis. Visų vienuolijų tėvu vadinamo asketo šv. Antano Didžiojo (250–356) atvaizdų Lietuvoje reta (Skaistgirio bažnyčioje yra dar viena primityvi XVII a. pab.–XVIII a. pr. datuojama altoriaus statulėlė). Šventojo kulto paplitimas Lietuvoje netyrinėtas, tačiau tikėtina, kad dar XVIII a. buvo vertinama jo apsauga nuo užkrečiamų ligų, ypač – nuo visokių odos susirgimų.

Teksto autorė Dalia Vasiliūnienė