Jaučiai prie vežimo

Animalistinis žanras XIX a. Lietuvos dailėje nebuvo labai populiarus. Vis dėlto atidžiu ir mylinčiu žvilgsniu tyrinėjantys gimtinės gamtą dailininkai atkreipdavo dėmesį ir į ūkyje įprastus gyvulius, nuo kurių nemažai priklausė kaimo žmonių gyvenimas. Nors daugiausia simpatijų buvo skiriama žirgams, kartais į dailininko akiratį patekdavo ir kiti žmogaus pagalbininkai. Dar XIX a. viduryje Juozapas Ignacas Kraševskis, rašydamas apie peizažo vertę, pastebėjo, kad „Pauliaus Potterio karvutės, pakeltomis galvomis žiūrinčios į mėlynas flamandiškų lygumų tolumas“ daugiau vertos už blogai, be jausmo nutapytą istorinį paveikslą. Kita vertus, jaučiai nuo senų laikų buvo matomi šventuosiuose paveiksluose, pavyzdžiui, Jėzaus gimimo ar jaučiais ariančio šv. Izidoriaus kompozicijose. Pastarosios, susijusios su savotišku žemdirbystės pašventinimu, buvo itin populiarios XIX a. dailėje. Tad nenuostabu, kad ir pasaulietinėje XIX a. dailėje antras po arklio pagal populiarumą turbūt būtų jaučio paveikslas. Ypač buvo mėgstamos arimo su jaučiais scenos. Vilnietis dailininkas Juozapas Balzukevičius (1866–1915), žinomas peizažų ir kaimo buities scenų tapytojas, jaučius kaip įprastą, vietiniam kaimiškam kraštovaizdžiui būdingą elementą taip pat vaizdavo ne kartą (Lietuvos dailės muziejuje saugoma jo 1899 m. akvarelė Artojas su jaučiais). 1911 m. piešinyje jo dėmesį patraukė kaimo trobų fone besiilsinčių iš vežimo iškinkytų jaučių grupelė. Jaučių figūros, pavaizduotos anatomiškai tiksliai ir be jokio romantizavimo, savo formomis, jų derme, atrodo, skleidžia kasdienybės poeziją. Šalia matomas vežimo ratas gali būti suprantamas kaip cikliškai besisukančio valstiečio gyvenimo, o gal ir amžinybės simbolis.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Académie de Vilna. Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Jolanta Širkaitė)

Animalistinis žanras XIX a. Lietuvos dailėje nebuvo labai populiarus. Vis dėlto atidžiu ir mylinčiu žvilgsniu tyrinėjantys gimtinės gamtą dailininkai atkreipdavo dėmesį ir į ūkyje įprastus gyvulius, nuo kurių nemažai priklausė kaimo žmonių gyvenimas. Nors daugiausia simpatijų buvo skiriama žirgams, kartais į dailininko akiratį patekdavo ir kiti žmogaus pagalbininkai. Dar XIX a. viduryje Juozapas Ignacas Kraševskis, rašydamas apie peizažo vertę, pastebėjo, kad „Pauliaus Potterio karvutės, pakeltomis galvomis žiūrinčios į mėlynas flamandiškų lygumų tolumas“ daugiau vertos už blogai, be jausmo nutapytą istorinį paveikslą. Kita vertus, jaučiai nuo senų laikų buvo matomi šventuosiuose paveiksluose, pavyzdžiui, Jėzaus gimimo ar jaučiais ariančio šv. Izidoriaus kompozicijose. Pastarosios, susijusios su savotišku žemdirbystės pašventinimu, buvo itin populiarios XIX a. dailėje. Tad nenuostabu, kad ir pasaulietinėje XIX a. dailėje antras po arklio pagal populiarumą turbūt būtų jaučio paveikslas. Ypač buvo mėgstamos arimo su jaučiais scenos. Vilnietis dailininkas Juozapas Balzukevičius (1866–1915), žinomas peizažų ir kaimo buities scenų tapytojas, jaučius kaip įprastą, vietiniam kaimiškam kraštovaizdžiui būdingą elementą taip pat vaizdavo ne kartą (Lietuvos dailės muziejuje saugoma jo 1899 m. akvarelė Artojas su jaučiais). 1911 m. piešinyje jo dėmesį patraukė kaimo trobų fone besiilsinčių iš vežimo iškinkytų jaučių grupelė. Jaučių figūros, pavaizduotos anatomiškai tiksliai ir be jokio romantizavimo, savo formomis, jų derme, atrodo, skleidžia kasdienybės poeziją. Šalia matomas vežimo ratas gali būti suprantamas kaip cikliškai besisukančio valstiečio gyvenimo, o gal ir amžinybės simbolis.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas RES PUBLICA (2018). Sudarytoja ir tekstų autorė Rūta Janonienė
Parodos: „Académie de Vilna. Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Jolanta Širkaitė)