Kiemas Pilies gatvėje

Serija „Vilnius“, 1978–1993.

P. Repšys savo grafikoje dažnai naudojo grafinius įrašus, jų yra ir Vilniaus ofortuose. Viena vertus, tie įrašai atlieka plastinį vaidmenį, raidės tampa štrichų pakaitalu, formuoja kompozicijai reikalingas abstrakčias dėmes. Kita vertus, raižydamas vaizdą klišėje, P. Repšys įrašo tekstą, kuris atspaustas tampa atvirkščias, taigi neįskaitomas, jo prasmė išnyksta. Tokiu būdu dailininkai žaidžia su prasme, galimybėmis perskaityti ar neperskaityti, šifruoja tekstus, padaro juos nesuprantamus, intriguoja žiūrovą. Žymiausias tokios rūšies įrašų pavyzdys – Renesanso dailininko Leonardo da Vinčio dienoraščiai, parašyti taip, kad perskaityti juos buvo galima tik su veidrodžiu. P. Repšio „Vilniaus“ serijos tekstuose irgi užkoduoti dienoraščiai: tos dienos įspūdžiai, komentarai apie vaizduojamą objektą, išgertuvių prisipažinimai, angažuoto kultūrininko rūpesčiai. Estampą, vaizduojantį Pilies gatvės kiemą, lydi įrašas apie žymaus vokiečių baltisto Viktoro Falkenhano bibliotekos likimą: „Vakar su Šalteniu Arvydu ir Kentra susitikom su Viktoro Falkenhano žmona. Falkenhanas testamente visą lituanistinę medžiagą, knygas apie Vydūną paskyrė Lietuvai. Žmona atvažiavo pažiūrėti kam, kokiai bibliotekai atiduoti. Ji galvoja, kad tam geriausiai tiktų Vydūno muziejus, bet jis kol kas dar nėra atidarytas. Ji norėtų, kad visa medžiaga būtų prieinama kiekvienam normaliam žmogui, o nebūtų užmarinuota fonduose, ar neduok Dieve, žūtų, tai vakarykštės dienos atsitikimai.“

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“

Serija „Vilnius“, 1978–1993.

P. Repšys savo grafikoje dažnai naudojo grafinius įrašus, jų yra ir Vilniaus ofortuose. Viena vertus, tie įrašai atlieka plastinį vaidmenį, raidės tampa štrichų pakaitalu, formuoja kompozicijai reikalingas abstrakčias dėmes. Kita vertus, raižydamas vaizdą klišėje, P. Repšys įrašo tekstą, kuris atspaustas tampa atvirkščias, taigi neįskaitomas, jo prasmė išnyksta. Tokiu būdu dailininkai žaidžia su prasme, galimybėmis perskaityti ar neperskaityti, šifruoja tekstus, padaro juos nesuprantamus, intriguoja žiūrovą. Žymiausias tokios rūšies įrašų pavyzdys – Renesanso dailininko Leonardo da Vinčio dienoraščiai, parašyti taip, kad perskaityti juos buvo galima tik su veidrodžiu. P. Repšio „Vilniaus“ serijos tekstuose irgi užkoduoti dienoraščiai: tos dienos įspūdžiai, komentarai apie vaizduojamą objektą, išgertuvių prisipažinimai, angažuoto kultūrininko rūpesčiai. Estampą, vaizduojantį Pilies gatvės kiemą, lydi įrašas apie žymaus vokiečių baltisto Viktoro Falkenhano bibliotekos likimą: „Vakar su Šalteniu Arvydu ir Kentra susitikom su Viktoro Falkenhano žmona. Falkenhanas testamente visą lituanistinę medžiagą, knygas apie Vydūną paskyrė Lietuvai. Žmona atvažiavo pažiūrėti kam, kokiai bibliotekai atiduoti. Ji galvoja, kad tam geriausiai tiktų Vydūno muziejus, bet jis kol kas dar nėra atidarytas. Ji norėtų, kad visa medžiaga būtų prieinama kiekvienam normaliam žmogui, o nebūtų užmarinuota fonduose, ar neduok Dieve, žūtų, tai vakarykštės dienos atsitikimai.“

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Laima Laučkaitė)
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“