Mefistofelio galva

Mefistofelio – puolusio angelo ar demono – figūra į dailę atėjo iš vokiečių folkloro ir literatūros. Žinomiausias šio blogio įsikūnijimo pasirodymas – Johano Volfgango Gėtės (1745–1832) tragedijoje „Faustas“, vėliau jį buvo galima aptikti ne vieno įvairių tautų romantizmo epochos rašytojo, taip pat ir mūsiškio Adomo Mickevičiaus kūryboje. Šis personažas pasižymi ne tik tam tikromis charakterio ypatybėmis, bet ir lengvai atpažįstamas išoriškai – jo veido bruožai kampuoti, nosis aštri, barzdelė smaili. Tokį nusistovėjusį kanoną atitinka ir talentingo žydų kilmės skulptoriaus Marko Antokolskio (1843–1902) sukurtas Mefistofelio atvaizdas. Iš Vilniaus kilusio menininko kūryboje Mefistofelio tema pasirodė brandžiuoju kūrybos laikotarpiu, 1877 m. pradėjus kurti Kristaus figūrą (Mefistofelis turėjo įkūnyti jo antitezę). 1879 m. iš bronzos išlietas Mefistofelio biustas – būsimos visafigūrės skulptūros etiudas. Ši skulptūra tapo tokia populiari, kad buvo tiražuojama kaip savarankiškas kūrinys. 1880 m. skulptorius sukūrė Mefistofelio galvą iš balto marmuro, o 1883 m. pabaigė visafigūrį marmurinį demono atvaizdą. Viename laiške M. Antokolskis rašė: „Mefistofelis yra visų amžių produktas, o mūsų – ypač. Galėtumėte sakyti, kad aš jo buvimą išgalvojau, kad tai tik mano fantazija, arba galėtumėte paklausti, kur aš mačiau tokią būtybę. Taip, niekas jo tokio nematė, bet mes jaučiame jo kvėpavimą, jaučiame krūtinę spaudžiančią jo didžiulę ranką, jaučiame savo nesugebėjimą verkti, vienu žodžiu, regime košmarą.“ Demono veide M. Antokolskis meistriškai išreiškė sudėtingą, paradoksalią prigimtį būtybės, kuri, pasak J. V. Gėtės, yra „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori bloga, o daro gera“.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Tarp dviejų pasaulių. Pirmajai litvakų dailininkų kartai teko patirti stiprų dviejų pasaulių priešiškumą: dėl noro piešti juos smerkė sava religinių dogmų sukaustyta bendruomenė ir artimieji, o dėl kitos kultūros, išvaizdos ir prasto rusų, lenkų ar prancūzų kalbų mokėjimo ignoravo išorinis pasaulis už štetlo ribų. Itin religingoje šeimoje užaugęs ir Vilniaus piešimo mokyklos mokiniu tapęs Lazaris Krestinas vėliau prisiminė: „Apsirengęs kaip ješivos bachūras su ilgu kaftanu ir plačiabryle skrybėle, aš atrodžiau keistai kitiems studentams“ (Kaniel, Michael. A Guide to Jewish Art, 1989, p. 125). Vis dėlto tai nesutrukdė jaunuoliams žengti dailės keliu.

Skulptoriui Markui Antokolskiui, žydų bendruomenės „sūnui paklydėliui“ ir pirmam išgarsėjusiam litvakų dailininkui, pavyko įveikti abiejų pasaulių pasipriešinimą ir tapti humanizmo idėjų skleidėju. Mintis sukurti Mefistofelį jam gimė 1874 m., dirbant prie Kristaus skulptūros. Antokolskis norėjo pavaizduoti tokio pat stipraus charakterio, tik savo savybėmis priešingą Kristui personažą, todėl pasirinko velnią iš Johano Volfgango Gėtės „Fausto“. Menininkas daug dirbo prie ant uolos sėdinčio Mefistofelio figūros, sukūrė kelis jo galvos etiudus iš gipso (1874), bronzos (1876, 1879 ir 1883) ir marmuro (1876). Antokolskis rašė: „Savo Mefistofelį aš kūriau remdamasis ne Gėte, o tikru gyvenimu. Jis yra žmonijos ir viso, kas gyva ir gera, priešas“ (Марк Антокольский.Его жизнь, творения, письма и статьи, 1905, p. 500).

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“, 2016 m. gegužės 31–rugsėjo 24 d., Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė); „Litvakų dailininkai Paryžiuje“, 2023 m. gegužės 25 d. – rugsėjo 29 d., Vytauto Kasiulio dailės muziejus, Vilnius (kuratorė Vilma Gradinskaitė).

Mefistofelio – puolusio angelo ar demono – figūra į dailę atėjo iš vokiečių folkloro ir literatūros. Žinomiausias šio blogio įsikūnijimo pasirodymas – Johano Volfgango Gėtės (1745–1832) tragedijoje „Faustas“, vėliau jį buvo galima aptikti ne vieno įvairių tautų romantizmo epochos rašytojo, taip pat ir mūsiškio Adomo Mickevičiaus kūryboje. Šis personažas pasižymi ne tik tam tikromis charakterio ypatybėmis, bet ir lengvai atpažįstamas išoriškai – jo veido bruožai kampuoti, nosis aštri, barzdelė smaili. Tokį nusistovėjusį kanoną atitinka ir talentingo žydų kilmės skulptoriaus Marko Antokolskio (1843–1902) sukurtas Mefistofelio atvaizdas. Iš Vilniaus kilusio menininko kūryboje Mefistofelio tema pasirodė brandžiuoju kūrybos laikotarpiu, 1877 m. pradėjus kurti Kristaus figūrą (Mefistofelis turėjo įkūnyti jo antitezę). 1879 m. iš bronzos išlietas Mefistofelio biustas – būsimos visafigūrės skulptūros etiudas. Ši skulptūra tapo tokia populiari, kad buvo tiražuojama kaip savarankiškas kūrinys. 1880 m. skulptorius sukūrė Mefistofelio galvą iš balto marmuro, o 1883 m. pabaigė visafigūrį marmurinį demono atvaizdą. Viename laiške M. Antokolskis rašė: „Mefistofelis yra visų amžių produktas, o mūsų – ypač. Galėtumėte sakyti, kad aš jo buvimą išgalvojau, kad tai tik mano fantazija, arba galėtumėte paklausti, kur aš mačiau tokią būtybę. Taip, niekas jo tokio nematė, bet mes jaučiame jo kvėpavimą, jaučiame krūtinę spaudžiančią jo didžiulę ranką, jaučiame savo nesugebėjimą verkti, vienu žodžiu, regime košmarą.“ Demono veide M. Antokolskis meistriškai išreiškė sudėtingą, paradoksalią prigimtį būtybės, kuri, pasak J. V. Gėtės, yra „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori bloga, o daro gera“.

Teksto autorė Rūta Janonienė

Tarp dviejų pasaulių. Pirmajai litvakų dailininkų kartai teko patirti stiprų dviejų pasaulių priešiškumą: dėl noro piešti juos smerkė sava religinių dogmų sukaustyta bendruomenė ir artimieji, o dėl kitos kultūros, išvaizdos ir prasto rusų, lenkų ar prancūzų kalbų mokėjimo ignoravo išorinis pasaulis už štetlo ribų. Itin religingoje šeimoje užaugęs ir Vilniaus piešimo mokyklos mokiniu tapęs Lazaris Krestinas vėliau prisiminė: „Apsirengęs kaip ješivos bachūras su ilgu kaftanu ir plačiabryle skrybėle, aš atrodžiau keistai kitiems studentams“ (Kaniel, Michael. A Guide to Jewish Art, 1989, p. 125). Vis dėlto tai nesutrukdė jaunuoliams žengti dailės keliu.

Skulptoriui Markui Antokolskiui, žydų bendruomenės „sūnui paklydėliui“ ir pirmam išgarsėjusiam litvakų dailininkui, pavyko įveikti abiejų pasaulių pasipriešinimą ir tapti humanizmo idėjų skleidėju. Mintis sukurti Mefistofelį jam gimė 1874 m., dirbant prie Kristaus skulptūros. Antokolskis norėjo pavaizduoti tokio pat stipraus charakterio, tik savo savybėmis priešingą Kristui personažą, todėl pasirinko velnią iš Johano Volfgango Gėtės „Fausto“. Menininkas daug dirbo prie ant uolos sėdinčio Mefistofelio figūros, sukūrė kelis jo galvos etiudus iš gipso (1874), bronzos (1876, 1879 ir 1883) ir marmuro (1876). Antokolskis rašė: „Savo Mefistofelį aš kūriau remdamasis ne Gėte, o tikru gyvenimu. Jis yra žmonijos ir viso, kas gyva ir gera, priešas“ (Марк Антокольский.Его жизнь, творения, письма и статьи, 1905, p. 500).

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“, 2016 m. gegužės 31–rugsėjo 24 d., Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė); „Litvakų dailininkai Paryžiuje“, 2023 m. gegužės 25 d. – rugsėjo 29 d., Vytauto Kasiulio dailės muziejus, Vilnius (kuratorė Vilma Gradinskaitė).