Midvikio virtuvė

Nebūtų lengva nustatyti, kas buvo Audriaus Puipos (1960–1997) herojus Midvikis, kurio virtuvę jis taip kruopščiai nupaišė, jei ne Ramutės Rachlevičiūtės knyga „Audrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas“ (2012). Čia 198 puslapyje cituojamas būsimai žmonai Lilei 1985 m. parašytas laiškas, kuriame pasakojama apie kelionę pas bendramokslę tapytoją Iloną Midvikytę į jos senelio namus prie Tauragės: „Labai gražus vienkiemis ir aplinka visa. Vėlyvas ruduo, klevai, apačioj tekanti upė. Tokios gražios sodybos dar nesu matęs Lietuvoj. Viduj viskas išlaikyta, kaip buvo seniau, tik truputį netvarkos, o tai mano stichija.“ Kaip visada, A. Puipa kruopščiai nusipiešė jam patikusį vaizdą iš natūros, piešinį paspalvino akvarele, atskirus fragmentus fotografavo, kad galėtų užbaigti detales savo studijoje. Kol sukūrė litografuoti tinkamą kompoziciją, užtruko apie pusantrų metų. „Truputį netvarkos“ piešdamas padidino, nes jam taip patiko, tad dabar mes galime atidžiai apžiūrėti XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos kaime karaliavusius sovietinius aliuminio puodus ir emaliuotus virdulius, kiaurasamčius, kibirus ir puodelius, išstudijuoti plačią indašluosčių gamą. Midvikio virtuvėje netrūko ir valgomų gėrybių. Ant stalo puikuojasi kopūstai, duona, pienas, obuoliai, stovi ir popieriniu kamščiu užkištas naminukės butelaitis. Lygiai taip pat jis prikimšo natiurmortų Raimundo Sližio (1952–2008) Užupio „sklepelio“ interjerą. Daiktų reikšmę A. Puipos sukurtame vaizde padeda suprasti įrašas piešinio kampe: „Už kolonos Šarūnas Sauka geria degtinę, prislėgtas šlovės ir respublikinės premijos. Negražiai jį nupaišiau, nes jis visą vakarą mane peikė. Kairėje sėdi Šarūnas Leonavičius ir studijuoja Atlanto vandenyną, nes ruošiasi plaukti į Ameriką su jachta. Kitame kampe du girtuokliai išeina pasivogę Sližio paveikslą. Pats Sližys pjausto mėsą savo gimtadieniui.“ Iš tiesų: grafikas Šarūnas Leonavičius (g. 1960) tūno kertėje tarp laikrodžių ir laivų modelių bei jų padargų, tuo tarpu pats dirbtuvės šeimininkas karaliauja prie virtuvinio darbastalio tarp lėkščių, puodų, keptuvių, samčių, stiklainių ir buteliukų. Savo puikiuosius patiekalus jis, pasirodo, pagamindavo ant portatyvinės dviejų kaitviečių dujinės viryklės. Buvo gerai tam pasirengęs – jam netrūko nei įrankių, nei prieskonių, nei receptų knygų. Gaila, kad sunkoka įžvelgti daiktus gretimoje patalpoje. Pro praviras duris matyti tik lentyna, kažkoks maišas ir kartis ar lenta.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė
© LATGA, Vilnius 2024

Nebūtų lengva nustatyti, kas buvo Audriaus Puipos (1960–1997) herojus Midvikis, kurio virtuvę jis taip kruopščiai nupaišė, jei ne Ramutės Rachlevičiūtės knyga „Audrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas“ (2012). Čia 198 puslapyje cituojamas būsimai žmonai Lilei 1985 m. parašytas laiškas, kuriame pasakojama apie kelionę pas bendramokslę tapytoją Iloną Midvikytę į jos senelio namus prie Tauragės: „Labai gražus vienkiemis ir aplinka visa. Vėlyvas ruduo, klevai, apačioj tekanti upė. Tokios gražios sodybos dar nesu matęs Lietuvoj. Viduj viskas išlaikyta, kaip buvo seniau, tik truputį netvarkos, o tai mano stichija.“ Kaip visada, A. Puipa kruopščiai nusipiešė jam patikusį vaizdą iš natūros, piešinį paspalvino akvarele, atskirus fragmentus fotografavo, kad galėtų užbaigti detales savo studijoje. Kol sukūrė litografuoti tinkamą kompoziciją, užtruko apie pusantrų metų. „Truputį netvarkos“ piešdamas padidino, nes jam taip patiko, tad dabar mes galime atidžiai apžiūrėti XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos kaime karaliavusius sovietinius aliuminio puodus ir emaliuotus virdulius, kiaurasamčius, kibirus ir puodelius, išstudijuoti plačią indašluosčių gamą. Midvikio virtuvėje netrūko ir valgomų gėrybių. Ant stalo puikuojasi kopūstai, duona, pienas, obuoliai, stovi ir popieriniu kamščiu užkištas naminukės butelaitis. Lygiai taip pat jis prikimšo natiurmortų Raimundo Sližio (1952–2008) Užupio „sklepelio“ interjerą. Daiktų reikšmę A. Puipos sukurtame vaizde padeda suprasti įrašas piešinio kampe: „Už kolonos Šarūnas Sauka geria degtinę, prislėgtas šlovės ir respublikinės premijos. Negražiai jį nupaišiau, nes jis visą vakarą mane peikė. Kairėje sėdi Šarūnas Leonavičius ir studijuoja Atlanto vandenyną, nes ruošiasi plaukti į Ameriką su jachta. Kitame kampe du girtuokliai išeina pasivogę Sližio paveikslą. Pats Sližys pjausto mėsą savo gimtadieniui.“ Iš tiesų: grafikas Šarūnas Leonavičius (g. 1960) tūno kertėje tarp laikrodžių ir laivų modelių bei jų padargų, tuo tarpu pats dirbtuvės šeimininkas karaliauja prie virtuvinio darbastalio tarp lėkščių, puodų, keptuvių, samčių, stiklainių ir buteliukų. Savo puikiuosius patiekalus jis, pasirodo, pagamindavo ant portatyvinės dviejų kaitviečių dujinės viryklės. Buvo gerai tam pasirengęs – jam netrūko nei įrankių, nei prieskonių, nei receptų knygų. Gaila, kad sunkoka įžvelgti daiktus gretimoje patalpoje. Pro praviras duris matyti tik lentyna, kažkoks maišas ir kartis ar lenta.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė
© LATGA, Vilnius 2024