Misionierių bažnyčia Vilniuje

Prieškario lietuvių tapytojas Viktoras Vizgirda (1904–1993) paveikslą nutapė Antrojo pasaulinio karo metais. Tarpukariu, gyvendamas Kaune, V. Vizgirda kūrė lietuviško kaimo peizažus, dažnai rinkosi Žemaitijos, senovinio Beržoro kaimo motyvus. Tik apsigyvenęs Vilniuje, jis ėmėsi miesto architektūros vaizdų. Tačiau V. Vizgirdos paveikslas Misionierių bažnyčia Vilniuje labiau primena ne sostinę, o Lietuvos provincijos vaizdą: sodai, laukai, daržai, aptverti tvoromis, žalia Išganytojo kalva, kurios viršuje boluoja Misionierių bažnyčia. Jos balti bokštai švyti paveikslo gilumoje, tamsiai mėlyno dangaus ir šešėlyje skendinčios žalumos fone. V. Vizgirda meistriškai perteikė gamtos stichiją: paveiksluose žaluma įgauna daugybę atspalvių, augalų formos juda, šliaužia, slenka tarsi genamos vėjo šuorų, potėpis šoka ekspresyviu, kiek nervingu ritmu. V. Vizgirda yra ne miesto, o gamtos poetas.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

1939 m. uždarius Stepono Batoro universitetą, Dailės fakulteto patalpose 1940 m. birželio 14 d. įsteigta Vilniaus dailės mokykla, o po metų ji buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją. Čia dėstė iš Kauno, kuriame jau buvo likusios tik taikomųjų menų studijos, atvykę Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis. Ekspresyvų potėpį ir kolorito raišką tapyboje akcentuojantys, įkvėpimo gamtos ar kaimo vaizduose dažniausiai ieškantys menininkai, atstovaujantys Kauno meno mokykloje vyraujančiai tradicijai, Vilniuje atrado urbanistinį peizažą. Miesto vaizdų gausą karo metų dailėje galima vertinti ir kaip lietuvių norą prisijaukinti atgautąją istorinę sostinę, padaryti ją savą. Įkvėpti Jano Bulhako suformuotos lenkiškosios piktorialistinės tradicijos, ikoninius architektūros objektus derindami su žaliųjų miesto plotų vaizdais, savita stilistika jie keitė ir Vilniaus vaizdų ikonografiją.

Toks miesto įvaizdis skyrėsi nuo lenkiškos mokyklos. Stepono Batoro universiteto dėstytojai ir studentai daugiau dėmesio skyrė piešiniui nei tapybiškumui, o gamtos ir architektūros ryšys nebuvo taip akcentuojamas.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Kuratorė Laima Laučkaitė; „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.

Prieškario lietuvių tapytojas Viktoras Vizgirda (1904–1993) paveikslą nutapė Antrojo pasaulinio karo metais. Tarpukariu, gyvendamas Kaune, V. Vizgirda kūrė lietuviško kaimo peizažus, dažnai rinkosi Žemaitijos, senovinio Beržoro kaimo motyvus. Tik apsigyvenęs Vilniuje, jis ėmėsi miesto architektūros vaizdų. Tačiau V. Vizgirdos paveikslas Misionierių bažnyčia Vilniuje labiau primena ne sostinę, o Lietuvos provincijos vaizdą: sodai, laukai, daržai, aptverti tvoromis, žalia Išganytojo kalva, kurios viršuje boluoja Misionierių bažnyčia. Jos balti bokštai švyti paveikslo gilumoje, tamsiai mėlyno dangaus ir šešėlyje skendinčios žalumos fone. V. Vizgirda meistriškai perteikė gamtos stichiją: paveiksluose žaluma įgauna daugybę atspalvių, augalų formos juda, šliaužia, slenka tarsi genamos vėjo šuorų, potėpis šoka ekspresyviu, kiek nervingu ritmu. V. Vizgirda yra ne miesto, o gamtos poetas.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

1939 m. uždarius Stepono Batoro universitetą, Dailės fakulteto patalpose 1940 m. birželio 14 d. įsteigta Vilniaus dailės mokykla, o po metų ji buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją. Čia dėstė iš Kauno, kuriame jau buvo likusios tik taikomųjų menų studijos, atvykę Justinas Vienožinskis, Viktoras Vizgirda, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis. Ekspresyvų potėpį ir kolorito raišką tapyboje akcentuojantys, įkvėpimo gamtos ar kaimo vaizduose dažniausiai ieškantys menininkai, atstovaujantys Kauno meno mokykloje vyraujančiai tradicijai, Vilniuje atrado urbanistinį peizažą. Miesto vaizdų gausą karo metų dailėje galima vertinti ir kaip lietuvių norą prisijaukinti atgautąją istorinę sostinę, padaryti ją savą. Įkvėpti Jano Bulhako suformuotos lenkiškosios piktorialistinės tradicijos, ikoninius architektūros objektus derindami su žaliųjų miesto plotų vaizdais, savita stilistika jie keitė ir Vilniaus vaizdų ikonografiją.

Toks miesto įvaizdis skyrėsi nuo lenkiškos mokyklos. Stepono Batoro universiteto dėstytojai ir studentai daugiau dėmesio skyrė piešiniui nei tapybiškumui, o gamtos ir architektūros ryšys nebuvo taip akcentuojamas.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Kuratorė Laima Laučkaitė; „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.