Misionierių bažnyčia Vilniuje

Stepono Batoro universiteto Dailės skyriaus absolventas grafikas Leonas Kosmulskis (1904–1952) tarpukariu išraižė nemažai kūrinių senosios Vilniaus architektūros motyvais. Jo ofortas su dvibokšte Misionierių bažnyčia išsiskiria barokine interpretacija ir romantišku emocionalumu. Barokiškai stilizuota išlaki dinamiškų formų architektūra, kamuoliniai debesys, banguojanti žemė ir net kartušas su įrašu. Ofortas sukurtas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. L. Kosmulskis, kaip ir jo kolegos, karo metais sekė istoriniais dailės stiliais, ieškodamas užuovėjos nuo žiaurios karo realybės meno pasaulyje, praėjusių epochų dailėje, auksiniame baroko amžiuje, mene linko į retrospektyvizmą. Ofortas atspindi ir individualią L. Kosmulskio kūrybos ypatybę – pasibodėjęs tradicine realistine raiška, jis kūrė sąlyginius, menamus Vilniaus peizažus. Pastarąjį galima pavadinti pusiau sąlyginiu, nes bažnyčios ansamblio piešinys tikslus, tačiau urbanistinę aplinką, gatvę su namais dailininkas pakeitė gamtos peizažu: atsirado žalios kalvelės, smėlio kelias, Vilnios upė su stačiais krantais. L. Kosmulskio Vilnius – tai harmoninga, urbanistinės civilizacijos nesugadinta vieta, svajonių arkadija, kur vaikštinėja įsimylėjėlių pora.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

Antrojo pasaulinio karo metais Vilnių lenkų dailininkai vis dar vaizdavo kaip šlovingos praeities, romantišką, kartais net kiek fantastinį miestą. Tiesa, kūriniuose dažniau atsispindėjo neramios, dramatiškos nuotaikos. Pavyzdžiui, Leonas Kosmulskis (1904–1952) Misionierių bažnyčią įamžino realiai neegzistuojančioje aplinkoje, stiprų emocinį poveikį sukelia ir patosiškas barokinių debesų fonas.

Pasibaigus karui, didžioji dalis buvusių Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojų ir studentų repatrijavo į Šiaurės Vakarų Lenkijos miestus, kartu išsiveždami ir nemažą dalį kūrybinio palikimo. Vilniaus tarpukario dailės ir menotyros tradicija stipriausiai įsitvirtino po karo įsteigtame Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultete. Taigi vilnietiškoji neoklasikinė, istoriją ir paveldosaugą akcentavusi dailės tradicija nenustojo gyvuoti.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Kuratorė Laima Laučkaitė; „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.

Stepono Batoro universiteto Dailės skyriaus absolventas grafikas Leonas Kosmulskis (1904–1952) tarpukariu išraižė nemažai kūrinių senosios Vilniaus architektūros motyvais. Jo ofortas su dvibokšte Misionierių bažnyčia išsiskiria barokine interpretacija ir romantišku emocionalumu. Barokiškai stilizuota išlaki dinamiškų formų architektūra, kamuoliniai debesys, banguojanti žemė ir net kartušas su įrašu. Ofortas sukurtas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. L. Kosmulskis, kaip ir jo kolegos, karo metais sekė istoriniais dailės stiliais, ieškodamas užuovėjos nuo žiaurios karo realybės meno pasaulyje, praėjusių epochų dailėje, auksiniame baroko amžiuje, mene linko į retrospektyvizmą. Ofortas atspindi ir individualią L. Kosmulskio kūrybos ypatybę – pasibodėjęs tradicine realistine raiška, jis kūrė sąlyginius, menamus Vilniaus peizažus. Pastarąjį galima pavadinti pusiau sąlyginiu, nes bažnyčios ansamblio piešinys tikslus, tačiau urbanistinę aplinką, gatvę su namais dailininkas pakeitė gamtos peizažu: atsirado žalios kalvelės, smėlio kelias, Vilnios upė su stačiais krantais. L. Kosmulskio Vilnius – tai harmoninga, urbanistinės civilizacijos nesugadinta vieta, svajonių arkadija, kur vaikštinėja įsimylėjėlių pora.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

Antrojo pasaulinio karo metais Vilnių lenkų dailininkai vis dar vaizdavo kaip šlovingos praeities, romantišką, kartais net kiek fantastinį miestą. Tiesa, kūriniuose dažniau atsispindėjo neramios, dramatiškos nuotaikos. Pavyzdžiui, Leonas Kosmulskis (1904–1952) Misionierių bažnyčią įamžino realiai neegzistuojančioje aplinkoje, stiprų emocinį poveikį sukelia ir patosiškas barokinių debesų fonas.

Pasibaigus karui, didžioji dalis buvusių Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto dėstytojų ir studentų repatrijavo į Šiaurės Vakarų Lenkijos miestus, kartu išsiveždami ir nemažą dalį kūrybinio palikimo. Vilniaus tarpukario dailės ir menotyros tradicija stipriausiai įsitvirtino po karo įsteigtame Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultete. Taigi vilnietiškoji neoklasikinė, istoriją ir paveldosaugą akcentavusi dailės tradicija nenustojo gyvuoti.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA I (2014). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė
Parodos: „Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros "Ellex Valiunas" kolekcijos“, 2017 spalio 5 d. – lapkričio 26 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Kuratorė Laima Laučkaitė; „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.