Natiurmortas su slyvomis, persikais ir gėlėmis ąsotyje

Kaip dailininkas susiformavęs Kauno ir Paryžiaus meninėje aplinkoje, Jokūbas Kazlauskas (1904–1993) antrąją gyvenimo pusę leido Maljorkoje. Greičiausiai ten ir nutapytas šis daiktų rinkinys. Tas pats daiktų komplektas kartojasi bent keliuose J. Kazlausko natiurmortuose, kuriuose atpažįstame ir baltą vienakoję vaisių vazą su slyvomis, abrikosais arba persikais, paprastą fajanso lėkštę vaisiams ir, be abejo, ryškiausią elementą – mėlyndryžį ąsotį su kuplia margų gėlių puokšte. Remiantis Vilmos Gradinskaitės sudarytu katalogu „Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose“ (2015), vien mūsų šalies kolekcininkų rinkiniuose yra bent trys J.  Kazlausko natiurmortai su to paties mėlynai baltai dryžuoto ąsočio atvaizdais (žr.  minėto katalogo p. 99, 102, 103), o Edmondui Kelmickui priklausanti kompozicija (p. 102, kat. 125) atstovauja mišriam natiurmorto ir interjero žanrui, tad plačiau atveria dailininko kambario erdvę, leisdama mums pamatyti stalą, ant kurio stovi nuolat tapomi daiktai, įsižiūrėti į prie jo pristumtą sunkią neorenesanso formų kėdę ir pasienyje esančią komodą.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Laikas ir cikliškumas. Žydai skaičiuoja laiką nuo pasaulio sukūrimo, o ne nuo Jėzaus gimimo, tad prie Grigaliaus kalendoriaus, pagal kurį gyvena Vakarų pasaulis, reikia pridėti 3761 metus. Žydai seka Mėnulio kalendoriumi ir paros pradžią skaičiuoja nuo saulės nusileidimo, nes Toroje pirmiau minimas vakaras: „Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“ (Pr 1, 5). Mėnulio metuose yra 354 ar 355 dienos, t. y. 11 arba 10 dienų mažiau nei pagal Grigaliaus kalendorių Saulės metuose, turinčiuose 365 dienas. Žydų šventės glaudžiai susijusios su gamtos cikliškumu: Pesachas – pavasario, Šavuotas – javapjūtės, Sukotas – derliaus nuėmimo laikas. Tad jei kyla pavojus pažeisti metų cikliškumą, kalendoriuje pridedamas 13 mėnuo.

Visose senosiose kultūrose gamtos atsinaujinimo cikliškumas užima ypatingą vaidmenį suvokiant pasaulio pilnatvę, tobulumą, išbaigtumą. Nesugriaunamą visatos cikliškumą galima įžvelgti ir Jokūbo Kazlausko kūryboje. Dailininkas mėgo tapyti natiurmortus komponuodamas vis tuos pačius daiktus. Jis sukūrė kelis šimtus natiurmortų, į kuriuos žvelgiant galima stebėti laiko kaitą – kaip vysta vazoje pamerktos gėlės, noksta ir pūva vaisiai, grafinas prisipildo raudonojo vyno ir vėl ištuštėja, į kambarį užeina moteris balta suknele, sėdasi greta natiurmorto, valgo vaisius, gurkšnoja vyną, skaito knygą ir vėl išeina.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė

Kaip dailininkas susiformavęs Kauno ir Paryžiaus meninėje aplinkoje, Jokūbas Kazlauskas (1904–1993) antrąją gyvenimo pusę leido Maljorkoje. Greičiausiai ten ir nutapytas šis daiktų rinkinys. Tas pats daiktų komplektas kartojasi bent keliuose J. Kazlausko natiurmortuose, kuriuose atpažįstame ir baltą vienakoję vaisių vazą su slyvomis, abrikosais arba persikais, paprastą fajanso lėkštę vaisiams ir, be abejo, ryškiausią elementą – mėlyndryžį ąsotį su kuplia margų gėlių puokšte. Remiantis Vilmos Gradinskaitės sudarytu katalogu „Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose“ (2015), vien mūsų šalies kolekcininkų rinkiniuose yra bent trys J.  Kazlausko natiurmortai su to paties mėlynai baltai dryžuoto ąsočio atvaizdais (žr.  minėto katalogo p. 99, 102, 103), o Edmondui Kelmickui priklausanti kompozicija (p. 102, kat. 125) atstovauja mišriam natiurmorto ir interjero žanrui, tad plačiau atveria dailininko kambario erdvę, leisdama mums pamatyti stalą, ant kurio stovi nuolat tapomi daiktai, įsižiūrėti į prie jo pristumtą sunkią neorenesanso formų kėdę ir pasienyje esančią komodą.

Teksto autorė Giedrė Jankevičiūtė

Laikas ir cikliškumas. Žydai skaičiuoja laiką nuo pasaulio sukūrimo, o ne nuo Jėzaus gimimo, tad prie Grigaliaus kalendoriaus, pagal kurį gyvena Vakarų pasaulis, reikia pridėti 3761 metus. Žydai seka Mėnulio kalendoriumi ir paros pradžią skaičiuoja nuo saulės nusileidimo, nes Toroje pirmiau minimas vakaras: „Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“ (Pr 1, 5). Mėnulio metuose yra 354 ar 355 dienos, t. y. 11 arba 10 dienų mažiau nei pagal Grigaliaus kalendorių Saulės metuose, turinčiuose 365 dienas. Žydų šventės glaudžiai susijusios su gamtos cikliškumu: Pesachas – pavasario, Šavuotas – javapjūtės, Sukotas – derliaus nuėmimo laikas. Tad jei kyla pavojus pažeisti metų cikliškumą, kalendoriuje pridedamas 13 mėnuo.

Visose senosiose kultūrose gamtos atsinaujinimo cikliškumas užima ypatingą vaidmenį suvokiant pasaulio pilnatvę, tobulumą, išbaigtumą. Nesugriaunamą visatos cikliškumą galima įžvelgti ir Jokūbo Kazlausko kūryboje. Dailininkas mėgo tapyti natiurmortus komponuodamas vis tuos pačius daiktus. Jis sukūrė kelis šimtus natiurmortų, į kuriuos žvelgiant galima stebėti laiko kaitą – kaip vysta vazoje pamerktos gėlės, noksta ir pūva vaisiai, grafinas prisipildo raudonojo vyno ir vėl ištuštėja, į kambarį užeina moteris balta suknele, sėdasi greta natiurmorto, valgo vaisius, gurkšnoja vyną, skaito knygą ir vėl išeina.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas POZUOJANTYS DAIKTAI (2017). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė