Arbit Blato „Paroda“ paveikslo reprodukcija žurnalo „Mūsų dienos“ viršelyje, Nr. 6

Augantis miestas – laikinoji sostinė Kaunas – turėjo reprezentuoti jauną valstybę ir šiam tikslui dažnai buvo pasitelkiama dailė ir architektūra. Tautiškumo elementas dekore buvo vyraujantis, bet tai nebuvo vienintelis įvaizdis, kuriuo bandyta simboliškai apibendrinti lietuviškąją tapatybę. Kaimiškoji kultūra, tapatinama su lietuvybės išsaugojimu, susipynė su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, o miestiečiai norėjo matyti valstybės sostinę kaip modernų Europos miestą.

Tautiško ir modernaus Kauno jungtis matoma Adomo Galdiko (1893–1969) Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos medalio ikonografijoje. Modernistinė Kauno vizija aiški ir Arbit Blato (1908–1999) kūrinio Paroda reprodukcijoje. Čia ir radiofono bokštas, ir stilingi miestiečiai greta prabangaus automobilio, o Kauno miesto simbolis tauras įkomponuotas į industrinio pasaulio atributą – krumpliaratį, kurio fragmentas, beje, yra ir A. Galdiko medalyje. Taigi Kauno įvaizdis nebuvo toks vienalytis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, jį formuodami kūrėjai rėmėsi ne tik etniškumu, bet ir konservatyvia klasika, romantišku istorizmu bei tarpukario žmogaus pasaulėžiūrai artimomis progreso ir modernizacijos idėjomis.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Laikinoji sostinė Kaunas. 1920 m., po didžiojo karo ir kovų dėl Vilniaus, Vilniaus kraštas ir pats miestas tapo Lenkijos valstybės dalimi. Laikinąja sostine virtęs Kaunas ėmė sparčiai vystytis, augo jo, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro, reikšmė. Su šūkiu „Tegul žydi visos gėlės!“ stiprėjo abipusis lietuvių ir žydų pažinimas. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai palaikė nepriklausomos Lietuvos Respublikos siekius, žydų dailininkai taip pat prisidėjo prie šalies modernėjimo. Ypač aktyviai meno gyvenime dalyvavo dailininkai Arbit Blatas ir Lazaris Kaganas.

1928 m. Kaune Lietuvių dailės draugijos surengtoje Jubiliejinėje Lietuvos dailininkų kūrinių parodoje dalyvavo ir devyniolikmetis Arbit Blatas. Žurnalas „Mūsų dienos“ (1928, Nr. 6) išspausdino straipsnį apie parodą, o viršeliui pasirinko Arbit Blato futuristinę kompoziciją, reprezentuojančią naują Lietuvos tapatybę, jungiančią šalies praeitį, dabartį ir ateitį, tautišką – kaimišką ir modernią – miestietišką kultūrą. Kauno simbolis tauras įkomponuotas į technikos ir pramonės simbolį krumpliaratį, istorinės pilies siluetas greta radijo bokšto, transformatorinės, daugiaaukščių ir automobilio byloja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos siekius.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Augantis miestas – laikinoji sostinė Kaunas – turėjo reprezentuoti jauną valstybę ir šiam tikslui dažnai buvo pasitelkiama dailė ir architektūra. Tautiškumo elementas dekore buvo vyraujantis, bet tai nebuvo vienintelis įvaizdis, kuriuo bandyta simboliškai apibendrinti lietuviškąją tapatybę. Kaimiškoji kultūra, tapatinama su lietuvybės išsaugojimu, susipynė su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, o miestiečiai norėjo matyti valstybės sostinę kaip modernų Europos miestą.

Tautiško ir modernaus Kauno jungtis matoma Adomo Galdiko (1893–1969) Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos medalio ikonografijoje. Modernistinė Kauno vizija aiški ir Arbit Blato (1908–1999) kūrinio Paroda reprodukcijoje. Čia ir radiofono bokštas, ir stilingi miestiečiai greta prabangaus automobilio, o Kauno miesto simbolis tauras įkomponuotas į industrinio pasaulio atributą – krumpliaratį, kurio fragmentas, beje, yra ir A. Galdiko medalyje. Taigi Kauno įvaizdis nebuvo toks vienalytis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, jį formuodami kūrėjai rėmėsi ne tik etniškumu, bet ir konservatyvia klasika, romantišku istorizmu bei tarpukario žmogaus pasaulėžiūrai artimomis progreso ir modernizacijos idėjomis.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Laikinoji sostinė Kaunas. 1920 m., po didžiojo karo ir kovų dėl Vilniaus, Vilniaus kraštas ir pats miestas tapo Lenkijos valstybės dalimi. Laikinąja sostine virtęs Kaunas ėmė sparčiai vystytis, augo jo, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro, reikšmė. Su šūkiu „Tegul žydi visos gėlės!“ stiprėjo abipusis lietuvių ir žydų pažinimas. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai palaikė nepriklausomos Lietuvos Respublikos siekius, žydų dailininkai taip pat prisidėjo prie šalies modernėjimo. Ypač aktyviai meno gyvenime dalyvavo dailininkai Arbit Blatas ir Lazaris Kaganas.

1928 m. Kaune Lietuvių dailės draugijos surengtoje Jubiliejinėje Lietuvos dailininkų kūrinių parodoje dalyvavo ir devyniolikmetis Arbit Blatas. Žurnalas „Mūsų dienos“ (1928, Nr. 6) išspausdino straipsnį apie parodą, o viršeliui pasirinko Arbit Blato futuristinę kompoziciją, reprezentuojančią naują Lietuvos tapatybę, jungiančią šalies praeitį, dabartį ir ateitį, tautišką – kaimišką ir modernią – miestietišką kultūrą. Kauno simbolis tauras įkomponuotas į technikos ir pramonės simbolį krumpliaratį, istorinės pilies siluetas greta radijo bokšto, transformatorinės, daugiaaukščių ir automobilio byloja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos siekius.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.