Paryžius

Arbit Blatas buvo jauniausias iš Paryžiaus mokyklos atstovų. 1926 m. jis į Paryžių atvažiavo studijuoti, bet gyveno ten iki 1939 m. Ir tik tuomet, kai dėl fašizmo politinių nuostatų pasilikti Europoje tapo pavojinga, išvyko į JAV. Savo dvasiniais vadovais dailininkas pasirinko P. Bonnardą, M. Utrillo, C. Pissaro, M. Vlamincką. Jį traukė impresionizmo, postimpresionizmo ir ekspresionizmo raiška. Arbit Blatas pamilo Paryžių, ypač menišką miesto atmosferą, o Paryžius įvertino jį. 1936 m. „Jeu de Paume“ muziejus nupirko Arbit Blato paveikslą, paskui pagrindinės Paryžiaus galerijos nuolat eksponuodavo jo kūrinius.
Arbit Blatas ne kartą tapė tarpukario Paryžiaus vaizdus. Ir jie visi skirtingi, kaskart kita nuotaika, kita spalvų gama, nes išreiškia dailininko įspūdžius, emocionalų vaizdo išgyvenimą. Paveikslo motyvas – Paryžiaus krantinės, stebinančios nepaprastu, akimirksniu besikeičiančiu apšvietimu. Tapydamas reto kilnumo pilkais tonais, menininkas atsiskleidžia kaip gyvo temperamento tapytojas, jautrus, subtilus, elegantiškas ir gebantis suderinti kolorito, piešinio ir įvairių faktūrų raišką.

Teksto autorė Nijolė Tumėnienė

Naujų vėjų į Kauno meninį gyvenimą savo kūrybine ir organizacine veikla įnešė ir Meno mokykloje nestudijavęs Arbit Blatas (1908–1999). Dailininkas nepretendavo į valstybinę stipendiją, dailę Paryžiuje, Juliano ir Didžiosios lūšnos akademijose, studijavo savo lėšomis, taigi kūrybiniame ir profesiniame kelyje turėjo daugiau laisvės. Sekdamas paryžietišką madą, A. Blatas Kaune įsteigė pirmąją privačią dailės galeriją, taip priartindamas laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą prie vakarietiškų standartų. Joje 1932–1933 m. buvo rengiamos jaunųjų lietuvių ir kitataučių – daugiausia žydų, dailininkų parodos. Tiesa, dėl lėšų stygiaus galeriją teko uždaryti, o pats steigėjas išvyko į Paryžių.

Kūriniai „Ellex Valiunas“ kolekcijoje iš dalies apibendrina A. Blato biografiją. Senos upės krantinės peizažas rodo stiprią Paryžiaus mokyklos įtaką.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

École de Paris ir prancūzų ekspresionizmas. XX a. pradžioje kiekvienas dailininko karjerą pradedantis jaunuolis svajojo nuvykti ir išgarsėti Paryžiuje. Ten emigravęs gausus būrys litvakų ir sudarė École de Paris – Paryžiaus mokyklos branduolį. Į Paryžių litvakų dailininkai atsinešė jidiš kultūrą ir štetlišką pasaulio matymą, kuris, susipindamas su moderniomis to meto meno kryptimis (postimpresionizmu, kubizmu, futurizmu ir fovizmu), suformavo naują dailės kryptį – prancūzų ekspresionizmą. Ši kryptis buvo populiari 1915–1940 m., o Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš visos Europos.

Prancūzų ekspresionizmas į meno pasaulį įnešė gaivių idėjų, naujų motyvų ir plastinių atradimų. Kryptis pasižymi raiškos elegancija ir santūrumu, plokščia forma, emocingu potėpiu, šviesia spalvų palete ir niuansais. Dailininkus domino supantis gyvenimas čia ir dabar: apylinkių peizažai ir miestų skverai, kavinių linksmybės, turgaus šurmulys, karuselių ir cirko spindesys. Jie tapė žmonų ir vaikų portretus, gatvių prostitutes ir nuogas pozuotojas studijose, ant palangės numestus obuolius ir vazose pamerktas gėles.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Arbit Blatas buvo jauniausias iš Paryžiaus mokyklos atstovų. 1926 m. jis į Paryžių atvažiavo studijuoti, bet gyveno ten iki 1939 m. Ir tik tuomet, kai dėl fašizmo politinių nuostatų pasilikti Europoje tapo pavojinga, išvyko į JAV. Savo dvasiniais vadovais dailininkas pasirinko P. Bonnardą, M. Utrillo, C. Pissaro, M. Vlamincką. Jį traukė impresionizmo, postimpresionizmo ir ekspresionizmo raiška. Arbit Blatas pamilo Paryžių, ypač menišką miesto atmosferą, o Paryžius įvertino jį. 1936 m. „Jeu de Paume“ muziejus nupirko Arbit Blato paveikslą, paskui pagrindinės Paryžiaus galerijos nuolat eksponuodavo jo kūrinius.
Arbit Blatas ne kartą tapė tarpukario Paryžiaus vaizdus. Ir jie visi skirtingi, kaskart kita nuotaika, kita spalvų gama, nes išreiškia dailininko įspūdžius, emocionalų vaizdo išgyvenimą. Paveikslo motyvas – Paryžiaus krantinės, stebinančios nepaprastu, akimirksniu besikeičiančiu apšvietimu. Tapydamas reto kilnumo pilkais tonais, menininkas atsiskleidžia kaip gyvo temperamento tapytojas, jautrus, subtilus, elegantiškas ir gebantis suderinti kolorito, piešinio ir įvairių faktūrų raišką.

Teksto autorė Nijolė Tumėnienė

Naujų vėjų į Kauno meninį gyvenimą savo kūrybine ir organizacine veikla įnešė ir Meno mokykloje nestudijavęs Arbit Blatas (1908–1999). Dailininkas nepretendavo į valstybinę stipendiją, dailę Paryžiuje, Juliano ir Didžiosios lūšnos akademijose, studijavo savo lėšomis, taigi kūrybiniame ir profesiniame kelyje turėjo daugiau laisvės. Sekdamas paryžietišką madą, A. Blatas Kaune įsteigė pirmąją privačią dailės galeriją, taip priartindamas laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą prie vakarietiškų standartų. Joje 1932–1933 m. buvo rengiamos jaunųjų lietuvių ir kitataučių – daugiausia žydų, dailininkų parodos. Tiesa, dėl lėšų stygiaus galeriją teko uždaryti, o pats steigėjas išvyko į Paryžių.

Kūriniai „Ellex Valiunas“ kolekcijoje iš dalies apibendrina A. Blato biografiją. Senos upės krantinės peizažas rodo stiprią Paryžiaus mokyklos įtaką.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

École de Paris ir prancūzų ekspresionizmas. XX a. pradžioje kiekvienas dailininko karjerą pradedantis jaunuolis svajojo nuvykti ir išgarsėti Paryžiuje. Ten emigravęs gausus būrys litvakų ir sudarė École de Paris – Paryžiaus mokyklos branduolį. Į Paryžių litvakų dailininkai atsinešė jidiš kultūrą ir štetlišką pasaulio matymą, kuris, susipindamas su moderniomis to meto meno kryptimis (postimpresionizmu, kubizmu, futurizmu ir fovizmu), suformavo naują dailės kryptį – prancūzų ekspresionizmą. Ši kryptis buvo populiari 1915–1940 m., o Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš visos Europos.

Prancūzų ekspresionizmas į meno pasaulį įnešė gaivių idėjų, naujų motyvų ir plastinių atradimų. Kryptis pasižymi raiškos elegancija ir santūrumu, plokščia forma, emocingu potėpiu, šviesia spalvų palete ir niuansais. Dailininkus domino supantis gyvenimas čia ir dabar: apylinkių peizažai ir miestų skverai, kavinių linksmybės, turgaus šurmulys, karuselių ir cirko spindesys. Jie tapė žmonų ir vaikų portretus, gatvių prostitutes ir nuogas pozuotojas studijose, ant palangės numestus obuolius ir vazose pamerktas gėles.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė, KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė
Parodos: „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.