Pastogė D

Mindaugo Navako (g. 1952) kūryboje labai svarbūs du veiksniai, paprastai tyrinėtojų traktuojami kaip formalūs, tik padedantys įgyvendinti menininko pasirinktą idėją: tai medžiaga ir mastelis. Tuo tarpu šiam autoriui tiek vienas, tiek kitas yra ne formos, bet turinio kūrėjai. Pasirenkamos medžiagos lemia kūrinio pobūdį, mastelis sukuria santykį su žmogumi. Jie yra pirminiai, jie veda, turinys atsiranda iš medžiagos, o ne atvirkščiai. „Pastogė D“ – keturi nelygūs granito stulpai, sujungti granitine plokšte; tarsi keturios kolonos, uždengtos stogu. Darbas 2006–2007 m. buvo eksponuojamas Kairėnų botanikos sode, Elonos Lubytės sumanymu ten įkurdinus laikiną šiuolaikinės skulptūros kolekciją. Būsto, priedangos motyvas lydi per visą Navako kūrybą; viename interviu jis sakosi „sugadintas architektūros“*. „Pastogė“ buvo vienas iš penkių projektų, dar 1988 m. apdovanotų Vilniaus įkūrimo paminklų konkurse, anuomet sukėlusių visuomenės nepasitenkinimą. Navako kuriami granito statiniai – kaip didingi archajiškos kultūros likučiai, kaip ritualinės paskirties daiktai, kaip objektai, kurių niekada nebuvo. Jo pastogės neišvengiamai primena ankstyvuosius megalitus, dolmenus, kurių paskirtis ir apdirbimo būdas iki šiol kelia mįslių tyrinėtojams. Nors yra šiuolaikinis menininkas, autorius sugeba nepaaiškinamu būdu išlaikyti pirmykštį vitališkumą, grubią jėgą, traukiančią žiūrovą ir užvaldančią aplinką. Menininkas su pasididžiavimu kalba apie inžinerinį sprendimą: du akmens gabalai jam buvo mažoki, todėl jis rado trečiąjį ir sujungė juos. Ši jungtis, staliaus sujungimas, matoma tik iš apačios, stovint pačioje skulptūroje.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* 1969–1970 m. Navakas studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“

Mindaugo Navako (g. 1952) kūryboje labai svarbūs du veiksniai, paprastai tyrinėtojų traktuojami kaip formalūs, tik padedantys įgyvendinti menininko pasirinktą idėją: tai medžiaga ir mastelis. Tuo tarpu šiam autoriui tiek vienas, tiek kitas yra ne formos, bet turinio kūrėjai. Pasirenkamos medžiagos lemia kūrinio pobūdį, mastelis sukuria santykį su žmogumi. Jie yra pirminiai, jie veda, turinys atsiranda iš medžiagos, o ne atvirkščiai. „Pastogė D“ – keturi nelygūs granito stulpai, sujungti granitine plokšte; tarsi keturios kolonos, uždengtos stogu. Darbas 2006–2007 m. buvo eksponuojamas Kairėnų botanikos sode, Elonos Lubytės sumanymu ten įkurdinus laikiną šiuolaikinės skulptūros kolekciją. Būsto, priedangos motyvas lydi per visą Navako kūrybą; viename interviu jis sakosi „sugadintas architektūros“*. „Pastogė“ buvo vienas iš penkių projektų, dar 1988 m. apdovanotų Vilniaus įkūrimo paminklų konkurse, anuomet sukėlusių visuomenės nepasitenkinimą. Navako kuriami granito statiniai – kaip didingi archajiškos kultūros likučiai, kaip ritualinės paskirties daiktai, kaip objektai, kurių niekada nebuvo. Jo pastogės neišvengiamai primena ankstyvuosius megalitus, dolmenus, kurių paskirtis ir apdirbimo būdas iki šiol kelia mįslių tyrinėtojams. Nors yra šiuolaikinis menininkas, autorius sugeba nepaaiškinamu būdu išlaikyti pirmykštį vitališkumą, grubią jėgą, traukiančią žiūrovą ir užvaldančią aplinką. Menininkas su pasididžiavimu kalba apie inžinerinį sprendimą: du akmens gabalai jam buvo mažoki, todėl jis rado trečiąjį ir sujungė juos. Ši jungtis, staliaus sujungimas, matoma tik iš apačios, stovint pačioje skulptūroje.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* 1969–1970 m. Navakas studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“