Pavargusi gitara

Pasak dailėtyrininkės Rasos Andriušytės, „Petro Mazūro mažojoje plastikoje nėra konkretesnių sąlyčių nei su vienu istoriniu stiliumi, išskyrus ryškesnes sąsajas su praėjusių amžių filosofija ir estetiniais idealais“*. Pats menininkas prisipažino visuomet domėjęsis plastikos santykiu su įrankiu ar technologija; anot jo, technologija diktuoja formą, o forma – turinį. Todėl tikriausiai neatsitiktinai skulptorius buvo vienas autorinio bronzos liejimo Lietuvoje pradininkų, 8-ajame dešimtmetyje įsirengęs liejyklą Jeruzalėje, o vėliau – antrąją M. K. Čiurlionio mokykloje, kur su šia technika supažindino būsimų skulptorių kartas. Petro Mazūro (g. 1949) skulptūrų formos jusliškos, tarsi atspindinčios autoriaus norą įveikti materiją – akmenį ir metalą – ir paversti ją kažkuo kitu, pavyzdžiui, kūnu ar augalu. Ar daiktu, kaip šiuo atveju. Atpažįstama gitaros forma pakeista, ji tarsi atgyja ir iš kasdienybės objekto tampa gyvosios gamtos dalimi. Toks pereinamumo, tapsmo momentas būdingas Mazūro skulptūrinei kūrybai, kaip ir akmens bei metalo derinimas vienoje skulptūroje.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Skulptūra 1975–1990. Aidai, Vilnius, 1997, p. 145.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© LATGA, Vilnius 2025

Pasak dailėtyrininkės Rasos Andriušytės, „Petro Mazūro mažojoje plastikoje nėra konkretesnių sąlyčių nei su vienu istoriniu stiliumi, išskyrus ryškesnes sąsajas su praėjusių amžių filosofija ir estetiniais idealais“*. Pats menininkas prisipažino visuomet domėjęsis plastikos santykiu su įrankiu ar technologija; anot jo, technologija diktuoja formą, o forma – turinį. Todėl tikriausiai neatsitiktinai skulptorius buvo vienas autorinio bronzos liejimo Lietuvoje pradininkų, 8-ajame dešimtmetyje įsirengęs liejyklą Jeruzalėje, o vėliau – antrąją M. K. Čiurlionio mokykloje, kur su šia technika supažindino būsimų skulptorių kartas. Petro Mazūro (g. 1949) skulptūrų formos jusliškos, tarsi atspindinčios autoriaus norą įveikti materiją – akmenį ir metalą – ir paversti ją kažkuo kitu, pavyzdžiui, kūnu ar augalu. Ar daiktu, kaip šiuo atveju. Atpažįstama gitaros forma pakeista, ji tarsi atgyja ir iš kasdienybės objekto tampa gyvosios gamtos dalimi. Toks pereinamumo, tapsmo momentas būdingas Mazūro skulptūrinei kūrybai, kaip ir akmens bei metalo derinimas vienoje skulptūroje.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Skulptūra 1975–1990. Aidai, Vilnius, 1997, p. 145.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© LATGA, Vilnius 2025