Perkūnas

Juozas Mikėnas (1901–1964) – menininkas, laikomas mūsų moderniosios skulptūros pradininku. Kontroversiško likimo skulptorius išgarsėjo klasikinių formų skulptūrinėmis alegorijomis. Jo „Rūpintojėlis“, „Pirmosios kregždės“, „Lietuva“ – iki šiol bene daugiausia reprodukuoti lietuvių skulptūros kūriniai. Iš sovietmečio išliko terminas Mikėno mokykla, kuriuo apibūdinamos neoklasicistinės stilistikos, atpažįstamo tipažo skulptūros – kiek kresnokos, plačių pečių, trumpo tvirto kaklo, plataus veido su tiesia nosimi ir atvira kakta figūros. Tačiau tai toli gražu neapima visos Mikėno kūrybos; ankstyvuoju laikotarpiu, studijuojant Paryžiuje, menininkui imponavo ne tik klasikinių epochų dailė. Įkvėpimo jis ieškojo ir moderniame mene. Mikėnas Paryžiuje studijavo net du kartus – iš pradžių 1926–1927 m., paskui trumpam grįžo į Kauną ir, pasiryžęs gauti aukštojo mokslo diplomą Prancūzijoje, 1928–1931 m. išvyko vėl. Pirmųjų studijų metu jis mokėsi pas pokubistinės krypties tapytoją ir skulptorių Andre Lhote’ą. Skulptūra „Perkūnas“ greičiausiai sukurta paryžietiškuoju laikotarpiu, joje aiški kubistinės skulptūros įtaka. Komplikuota, kubistiškai „sulaužyta“ figūra visgi pasižymi Mikėnui būdingu monumentalumu; figūros traktuotė formaliai šiek tiek primena keleriais metais anksčiau sukurtą Jacques’o Lipchitzo „Skaitytoją“ ar Henri Laurenso „Boksininko galvą“.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

 

Grupuotės „Ars“ nariams būdinga jausminė tapyba, ekspresionistinės tendencijos, neramios faktūros, sąmoningas atsigręžimas į liaudies meną, ryšys su gamta. Atsirado žanrų įvairovė, o vyresniųjų tapytojų pamėgtus portretus, peizažus ir retesnius istorinės tematikos darbus papildė buitinės kompozicijos, natiurmortai, religiniai paveikslai. Arsininkai siekė sukurti unikalų lietuvių dailės stilių, kuriame derėtų nacionalinės kultūros paveldo tradicijos ir meninės Vakarų modernizmo naujovės. 1932 ir 1934 m. Kaune surengtos dvi parodos, o 1932 m. pabaigoje paskelbtas vienintelis programinis tekstas tarpukario Lietuvos dailės istorijoje –„Ars“ manifestas.

Ryškiausios lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ parodoje, surengtoje 1932 m., Kaune ir Paryžiuje sukurtus darbus pristatė skulptorius Juozas Mikėnas, tapytojai Antanas Gudaitis, Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda, grafikai Vytautas Kazimieras Jonynas, Telesforas Kulakauskas, Jonas Steponavičius. Demonstruodami paramą jauniesiems, parodoje dalyvavo ir Kauno meno mokyklos dėstytojai Adomas Galdikas bei Mstislavas Dobužinskis.

Raštu buvo paskelbtas ir „Ars“ manifestas: „Apsidairę aplinkui, įsitikinam, kad nebuvimas gilesnių meno ieškojimų arba seniai nudėvėtų meno formų pamėgdžiojimas mūsų meną žudo. Mes pasiryžę šiai atgimstančios tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių“ (ARS, Kaunas, 1932). 1934 m. antrojoje „Ars“ parodoje darbus eksponavo tie patys aštuoni dalyviai, tik be M. Dobužinskio. Konservatyviai nusiteikę vyresnieji kolegos piktinosi jiems išsakoma arsininkų kritika ir patys spaudoje kėlė klausimą: „Kokį santykį turi mūsų liaudies kūryba su šita jų balvonine skulptūra, su šitais suterštais purvinais dažais drobės gabalais, su šitais išpūstomis akimis, kreivomis nosimis arba visai be jokių nosių portretais, mes nežinom?“(„Menas ir pseudoprimityvumas“, Lietuvos aidas, 1932, Nr. 273, p. 5). Vis dėlto arsininkų suformuoti ir įtvirtinti plastiniai bei estetiniai principai padarė, ko gero, didžiausią poveikį Lietuvos dailės modernėjimui.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė; „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Juozas Mikėnas (1901–1964) – menininkas, laikomas mūsų moderniosios skulptūros pradininku. Kontroversiško likimo skulptorius išgarsėjo klasikinių formų skulptūrinėmis alegorijomis. Jo „Rūpintojėlis“, „Pirmosios kregždės“, „Lietuva“ – iki šiol bene daugiausia reprodukuoti lietuvių skulptūros kūriniai. Iš sovietmečio išliko terminas Mikėno mokykla, kuriuo apibūdinamos neoklasicistinės stilistikos, atpažįstamo tipažo skulptūros – kiek kresnokos, plačių pečių, trumpo tvirto kaklo, plataus veido su tiesia nosimi ir atvira kakta figūros. Tačiau tai toli gražu neapima visos Mikėno kūrybos; ankstyvuoju laikotarpiu, studijuojant Paryžiuje, menininkui imponavo ne tik klasikinių epochų dailė. Įkvėpimo jis ieškojo ir moderniame mene. Mikėnas Paryžiuje studijavo net du kartus – iš pradžių 1926–1927 m., paskui trumpam grįžo į Kauną ir, pasiryžęs gauti aukštojo mokslo diplomą Prancūzijoje, 1928–1931 m. išvyko vėl. Pirmųjų studijų metu jis mokėsi pas pokubistinės krypties tapytoją ir skulptorių Andre Lhote’ą. Skulptūra „Perkūnas“ greičiausiai sukurta paryžietiškuoju laikotarpiu, joje aiški kubistinės skulptūros įtaka. Komplikuota, kubistiškai „sulaužyta“ figūra visgi pasižymi Mikėnui būdingu monumentalumu; figūros traktuotė formaliai šiek tiek primena keleriais metais anksčiau sukurtą Jacques’o Lipchitzo „Skaitytoją“ ar Henri Laurenso „Boksininko galvą“.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

 

Grupuotės „Ars“ nariams būdinga jausminė tapyba, ekspresionistinės tendencijos, neramios faktūros, sąmoningas atsigręžimas į liaudies meną, ryšys su gamta. Atsirado žanrų įvairovė, o vyresniųjų tapytojų pamėgtus portretus, peizažus ir retesnius istorinės tematikos darbus papildė buitinės kompozicijos, natiurmortai, religiniai paveikslai. Arsininkai siekė sukurti unikalų lietuvių dailės stilių, kuriame derėtų nacionalinės kultūros paveldo tradicijos ir meninės Vakarų modernizmo naujovės. 1932 ir 1934 m. Kaune surengtos dvi parodos, o 1932 m. pabaigoje paskelbtas vienintelis programinis tekstas tarpukario Lietuvos dailės istorijoje –„Ars“ manifestas.

Ryškiausios lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ parodoje, surengtoje 1932 m., Kaune ir Paryžiuje sukurtus darbus pristatė skulptorius Juozas Mikėnas, tapytojai Antanas Gudaitis, Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda, grafikai Vytautas Kazimieras Jonynas, Telesforas Kulakauskas, Jonas Steponavičius. Demonstruodami paramą jauniesiems, parodoje dalyvavo ir Kauno meno mokyklos dėstytojai Adomas Galdikas bei Mstislavas Dobužinskis.

Raštu buvo paskelbtas ir „Ars“ manifestas: „Apsidairę aplinkui, įsitikinam, kad nebuvimas gilesnių meno ieškojimų arba seniai nudėvėtų meno formų pamėgdžiojimas mūsų meną žudo. Mes pasiryžę šiai atgimstančios tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių“ (ARS, Kaunas, 1932). 1934 m. antrojoje „Ars“ parodoje darbus eksponavo tie patys aštuoni dalyviai, tik be M. Dobužinskio. Konservatyviai nusiteikę vyresnieji kolegos piktinosi jiems išsakoma arsininkų kritika ir patys spaudoje kėlė klausimą: „Kokį santykį turi mūsų liaudies kūryba su šita jų balvonine skulptūra, su šitais suterštais purvinais dažais drobės gabalais, su šitais išpūstomis akimis, kreivomis nosimis arba visai be jokių nosių portretais, mes nežinom?“(„Menas ir pseudoprimityvumas“, Lietuvos aidas, 1932, Nr. 273, p. 5). Vis dėlto arsininkų suformuoti ir įtvirtinti plastiniai bei estetiniai principai padarė, ko gero, didžiausią poveikį Lietuvos dailės modernėjimui.

Teksto autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas KAUNAS–VILNIUS / 1918–1945 (2021). Sudarytojos ir tekstų autorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė, MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Žvilgsnis į Lietuvos dailės istoriją nuo Užupio“, 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 2019 m. birželio 1 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė; „1918-1945 / Kaunas-Vilnius“, 2020 rugpjūčio 27 d. – 2021 rugpjūčio 21 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.