Hagara II

Ši skulptūra – kūrinys iš serijos apie Senojo Testamento veikėją Hagarą, Egipto tarnaitę, pagimdžiusią Abraomui sūnų Išmaelį. Kai ilgą laiką nevaisinga buvusi Abraomo žmona Sara pagaliau susilaukė vaiko, Hagara ir Išmaelis buvo išsiųsti į dykumą. Ištremta Hagara klaidžiojo neviltyje, išsekusi nuo troškulio, bet regėjime išgirdo angelo balsą ir išvydo šulinį, kurio vanduo ją išgelbėjo. Šis pasakojimas apie išdavystę, apsaugą ir persikėlimą, svarbus judaizmo ištakoms, galėjo turėti didelę reikšmę Jacques’ui Lipchitzui (1891–1973), nes žydų tautybės skulptorius taip pat buvo priverstas bėgti iš Europos ir antrą kartą vedė Amerikoje. Laikas, kai buvo sukurta ši skulptūrų serija, taip pat neatsitiktinis: pirmoji Lipchitzo skulptūra šia tema buvo sukurta 1948 m., arabų ir Izraelio karo metais. Autobiografijoje menininkas Hagaros temą įvardija kaip „maldą už žydų ir arabų brolystę“. Hagaros temą 5-ojo dešimtmečio pabaigoje skulptorius plėtojo daugelyje kūrinių: yra gipsinių, bronzinių Hagaros versijų bei piešinių, siejamų tragizmo pojūčio ir vilties troškimo.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

 

Moteris, košeris ir emancipacija. Pirmoji moteris ir pirmoji Adomo žmona buvo Lilit, Dievo sukurta iš Adomo šonkaulio (krikščioniškame vertime ji vadinama tiesiog Moterimi, Pr 2, 21–23). Lilit laikė save lygia vyrui, bet Adomas su tuo nesutiko ir Lilit paliko Edeno sodus. Dievas nusiuntė tris angelus grąžinti Lilit, bet ji atsisakė grįžti, jei vyras nepripažins lygių jos teisių. Tada Dievas Adomui sukūrė paklusnią žmoną Ievą, o Lilit buvo nubausta. Ji tapo sparnuota demone ilgais plaukais, gąsdinančia gimdančias moteris ir naujagimius, bei vyrų gundytoja ir grobėja seksualiniuose jų sapnuose.

Nuo senų laikų visi religingi žydai laikosi košerio (jidiš košer, hebr. kašer, kašrutas – tinkamas, teisingas) taisyklių, apimančių visas gyvenimo sritis ir diktuojančių apeigų vykdymo, mitybos, aprangos, higienos ir kitus kasdienius reikalavimus. Viena didžiausių nuodėmių yra apsinuoginimas, tad moterys privalo vilkėti kuklius drabužius ir avalynę, o ištekėjusios slėpti plaukus po kepurėmis ar perukais, nes nevalia gundyti kitų vyrų. Šimtmečius Lilit buvo „nekošerinės“ žmonos pavyzdžiu, bet šiandien ji tapo moterų emancipacijos ir lygybės simboliu. Tokią Lilit savo kūriniuose pavaizdavo Nikolajus Šatenšteinas, Emanuelis Manė-Kacas, Žakas Lipšicas ir Samuelis Tepleris. Apsinuoginusių moterų atvaizdai laužo tradicinį požiūrį į moterį ir simbolizuoja dailininkų pasipriešinimą judaizmo dogmoms.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė, MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius; „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui – 125“, 2016 m. liepos 1 – rugsėjo 25 d., Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, Vilnius; „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Ši skulptūra – kūrinys iš serijos apie Senojo Testamento veikėją Hagarą, Egipto tarnaitę, pagimdžiusią Abraomui sūnų Išmaelį. Kai ilgą laiką nevaisinga buvusi Abraomo žmona Sara pagaliau susilaukė vaiko, Hagara ir Išmaelis buvo išsiųsti į dykumą. Ištremta Hagara klaidžiojo neviltyje, išsekusi nuo troškulio, bet regėjime išgirdo angelo balsą ir išvydo šulinį, kurio vanduo ją išgelbėjo. Šis pasakojimas apie išdavystę, apsaugą ir persikėlimą, svarbus judaizmo ištakoms, galėjo turėti didelę reikšmę Jacques’ui Lipchitzui (1891–1973), nes žydų tautybės skulptorius taip pat buvo priverstas bėgti iš Europos ir antrą kartą vedė Amerikoje. Laikas, kai buvo sukurta ši skulptūrų serija, taip pat neatsitiktinis: pirmoji Lipchitzo skulptūra šia tema buvo sukurta 1948 m., arabų ir Izraelio karo metais. Autobiografijoje menininkas Hagaros temą įvardija kaip „maldą už žydų ir arabų brolystę“. Hagaros temą 5-ojo dešimtmečio pabaigoje skulptorius plėtojo daugelyje kūrinių: yra gipsinių, bronzinių Hagaros versijų bei piešinių, siejamų tragizmo pojūčio ir vilties troškimo.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

 

Moteris, košeris ir emancipacija. Pirmoji moteris ir pirmoji Adomo žmona buvo Lilit, Dievo sukurta iš Adomo šonkaulio (krikščioniškame vertime ji vadinama tiesiog Moterimi, Pr 2, 21–23). Lilit laikė save lygia vyrui, bet Adomas su tuo nesutiko ir Lilit paliko Edeno sodus. Dievas nusiuntė tris angelus grąžinti Lilit, bet ji atsisakė grįžti, jei vyras nepripažins lygių jos teisių. Tada Dievas Adomui sukūrė paklusnią žmoną Ievą, o Lilit buvo nubausta. Ji tapo sparnuota demone ilgais plaukais, gąsdinančia gimdančias moteris ir naujagimius, bei vyrų gundytoja ir grobėja seksualiniuose jų sapnuose.

Nuo senų laikų visi religingi žydai laikosi košerio (jidiš košer, hebr. kašer, kašrutas – tinkamas, teisingas) taisyklių, apimančių visas gyvenimo sritis ir diktuojančių apeigų vykdymo, mitybos, aprangos, higienos ir kitus kasdienius reikalavimus. Viena didžiausių nuodėmių yra apsinuoginimas, tad moterys privalo vilkėti kuklius drabužius ir avalynę, o ištekėjusios slėpti plaukus po kepurėmis ar perukais, nes nevalia gundyti kitų vyrų. Šimtmečius Lilit buvo „nekošerinės“ žmonos pavyzdžiu, bet šiandien ji tapo moterų emancipacijos ir lygybės simboliu. Tokią Lilit savo kūriniuose pavaizdavo Nikolajus Šatenšteinas, Emanuelis Manė-Kacas, Žakas Lipšicas ir Samuelis Tepleris. Apsinuoginusių moterų atvaizdai laužo tradicinį požiūrį į moterį ir simbolizuoja dailininkų pasipriešinimą judaizmo dogmoms.

Teksto autorė Vilma Gradinskaitė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, LITVAKŲ DAILĖS SAKOS (2023). Sudarytoja ir tekstų autorė Vilma Gradinskaitė, MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius; „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui – 125“, 2016 m. liepos 1 – rugsėjo 25 d., Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, Vilnius; „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945-1990“, 2021 rugsėjo 9 d. – 2022 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.