Raudonas

Žymusis lietuvių dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius, 2014 m. rašydamas apie Mindaugo Navako (g. 1952) skulptūras*, išskyrė tris svarbiausius jų bruožus: proporcijas, svorį ir įtampą. „Raudonas“, atrodo, tiksliausiai iliustruoja visus tris kritiko išskirtus elementus. Navakui būdingas „neegzistuojantis daiktas“ iš granito, nors ir nežinome jo paskirties (šaukštas? Kastuvas? Semtuvas?), pasižymi tobulomis proporcijomis; ilgio, pločio, apimties santykis harmoningas tarsi universalaus premijuoto dizaino objekto. Vis dėlto tai anaiptol ne dizaino pasaulio ir ne poparto atstovas (kad ir kaip knieti Navaką lyginti su Oldenburgu, taip pat žaidusiu kasdienybės objektų dydžiais). Šis objektas masyvus ir grubus, kaip ir kiti granitiniai skulptoriaus tvariniai, tik jame, be įprastinio rupumo ir nelygaus granito paviršiaus, dar matomas kontrastas su nugludinta kitos spalvos viršutine dalimi. Lygus priešpriešinamas gruoblėtam, aptakus – kampuotam. Tačiau objektas ne tik „priešpastatomas“ – autoriaus valia jis ne pastatomas, jis atremiamas. Navakas sugeba tobulai kelti įtampą kurdamas paradoksą: masyvūs objektai reikalauja atramos. Pakanka prisiminti „Didžiąsias nesavarankiškas“ miesto aplinkoje – kilo jausmas, jog pro jas einant reikia sulaikyti kvėpavimą, kad nepažeistum pusiausvyros. „Raudonas“ taip pat nesavarankiškas, jam reikia prisiglausti ir atsiremti – taip tvirtas granitas tampa trapus ir pažeidžiamas; tokia įtampa tarp to, ką manomės žinantys, ir to, kaip (skulptoriaus valia) yra iš tikrųjų, yra vienas paradoksaliausių ir paveikiausių Navako kūrybos bruožų. Kūrinys, 2014 m. eksponuotas NDG Jeruzalės skulptūrų ir skulptoriaus retrospektyvinėje parodoje „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, kaskart rado prie ko prisišlieti. Ir kaskart atrodė vis kitaip. Dabar jis sudaro vieną kompoziciją su tvirta stabilia „Rustika 2“ (2013–2014): pastaroji „siena“ iš grubiai aptašytų granito blokų kelia pasitikėjimą ir išliekamumo iliuziją tarsi kokio archajiško statinio reliktas. Drauge ši dviejų skulptūrų kompozicija alsuoja ir laikinumu, nes tai – du atskiri kūriniai, jų dermė bet kada gali būti išardyta, ir „Raudonas“, radęs kitą atramą, taps visiškai kitu erdvės komponentu.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Mentaliniai Mindaugo Navako žaidimėliai. Naujasis Židinys-Aidai, 2014, Nr. 6, p. 62.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: 2006. Mindaugas Navakas. /R-O/ darbai. Šiuolaikinės skulptūros muziejus, Oronskas, Lenkija. 2014. Mindaugas Navakas. Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus.
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“

Žymusis lietuvių dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius, 2014 m. rašydamas apie Mindaugo Navako (g. 1952) skulptūras*, išskyrė tris svarbiausius jų bruožus: proporcijas, svorį ir įtampą. „Raudonas“, atrodo, tiksliausiai iliustruoja visus tris kritiko išskirtus elementus. Navakui būdingas „neegzistuojantis daiktas“ iš granito, nors ir nežinome jo paskirties (šaukštas? Kastuvas? Semtuvas?), pasižymi tobulomis proporcijomis; ilgio, pločio, apimties santykis harmoningas tarsi universalaus premijuoto dizaino objekto. Vis dėlto tai anaiptol ne dizaino pasaulio ir ne poparto atstovas (kad ir kaip knieti Navaką lyginti su Oldenburgu, taip pat žaidusiu kasdienybės objektų dydžiais). Šis objektas masyvus ir grubus, kaip ir kiti granitiniai skulptoriaus tvariniai, tik jame, be įprastinio rupumo ir nelygaus granito paviršiaus, dar matomas kontrastas su nugludinta kitos spalvos viršutine dalimi. Lygus priešpriešinamas gruoblėtam, aptakus – kampuotam. Tačiau objektas ne tik „priešpastatomas“ – autoriaus valia jis ne pastatomas, jis atremiamas. Navakas sugeba tobulai kelti įtampą kurdamas paradoksą: masyvūs objektai reikalauja atramos. Pakanka prisiminti „Didžiąsias nesavarankiškas“ miesto aplinkoje – kilo jausmas, jog pro jas einant reikia sulaikyti kvėpavimą, kad nepažeistum pusiausvyros. „Raudonas“ taip pat nesavarankiškas, jam reikia prisiglausti ir atsiremti – taip tvirtas granitas tampa trapus ir pažeidžiamas; tokia įtampa tarp to, ką manomės žinantys, ir to, kaip (skulptoriaus valia) yra iš tikrųjų, yra vienas paradoksaliausių ir paveikiausių Navako kūrybos bruožų. Kūrinys, 2014 m. eksponuotas NDG Jeruzalės skulptūrų ir skulptoriaus retrospektyvinėje parodoje „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, kaskart rado prie ko prisišlieti. Ir kaskart atrodė vis kitaip. Dabar jis sudaro vieną kompoziciją su tvirta stabilia „Rustika 2“ (2013–2014): pastaroji „siena“ iš grubiai aptašytų granito blokų kelia pasitikėjimą ir išliekamumo iliuziją tarsi kokio archajiško statinio reliktas. Drauge ši dviejų skulptūrų kompozicija alsuoja ir laikinumu, nes tai – du atskiri kūriniai, jų dermė bet kada gali būti išardyta, ir „Raudonas“, radęs kitą atramą, taps visiškai kitu erdvės komponentu.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Mentaliniai Mindaugo Navako žaidimėliai. Naujasis Židinys-Aidai, 2014, Nr. 6, p. 62.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
Parodos: 2006. Mindaugas Navakas. /R-O/ darbai. Šiuolaikinės skulptūros muziejus, Oronskas, Lenkija. 2014. Mindaugas Navakas. Šlovė buvo ranka pasiekiama. Lietuvos dailės muziejus.
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“