Rūpintojėlis

Autorius:	Nežinomas autorius
Sukūrimo metai:	XIX a. pab.–XX a. pr.
Medžiaga:	medis
Technika:	drožyba, polichromija
Išmatavimai:	41 × 18 cm

Žemaitija

Nežinomas dievdirbys vieną populiariausių liaudies skulptūroje Jėzaus atvaizdų – Rūpintojėlį – pavaizdavo tradiciškai: sėdintį ant paaukštinimo, dešine ranka parėmusį galvą, kairę ranką padėjusį ant kairės kojos kelio, vainikuotą erškėčių vainiku, apsisiautusį tamsiai raudonu apsiaustu. Iš kairės plaštakos padėties (pirštai sugniaužti taip, tarsi kažką laikytų) galima numanyti Jėzų kairėje rankoje laikiusį nendrę (patyčių ir kančios simbolį) – gana retą atributą liaudiškose Rūpintojėlio skulptūrose.

Rūpintojėlio poza ir gestas – ranka paremta galva – krikščioniškoje ikonografijoje reiškia skausmą ir meditaciją. Ši samprata ryški ir liaudiškoje pamaldumo tradicijoje – Rūpintojėlis kaimo žmonių suvoktas kaip kenčiantis, liūdesio apimtas Išganytojas. Šiame atvaizde kančią išreiškia ne tik poza, bet ir kančią pabrėžiantis erškėčių vainikas bei kraujo žymės. Kita vertus, Žemaitijoje ši Jėzaus skulptūrėlė, įkelta į mažas koplytėles, kabojusias sodybose augusiuose medžiuose, dažnai buvo pavadinama „Rūpintoju“, „Aprūpintoju“, rodančiu, kad kaimo žmonės tikėjo jį rūpinantis jų šeima ir namais.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN DANGUS (2016). Sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, tekstų autorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė
Parodos: „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“, 2016 m. gegužės 31–rugsėjo 24 d., Bažnytinio paveldo muziejus, Vilnius (kuratorės Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė