Šienapjūtė

XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Adomo Galdiko (1893–1969) kūryboje įvyko lūžis. Nacionalinės dailės klasiko statusą įgijęs menininkas pajuto įsipareigojimą visuomenei. Pažabojęs ekspresionistinį mostą ir polinkį į nuotaikos dramatizmą jis ėmėsi tapyti modernios lietuviškos tapatybės formavimo pastangas perteikiančias figūrines kompozicijas. Paveikslas Šienapjūtė greičiausiai naudotas kaip paruošiamoji medžiaga didelio formato pano Lietuva mūsų šalies skyriui 1937 m. pasaulinės Paryžiaus parodos Baltijos šalių paviljone dekoruoti. Tiesą pasakius, Šienapjūtė – dinamiškesnė ir įdomesnė už galutinį pano variantą. Tačiau pastarasis juk ir buvo pasirinktas dėl formalaus sceniškumo, atsisakius konkurso pirmosios vietos laimėtojo Antano Gudaičio projekto, kurio centre jaunasis dailininkas negalvodamas nieko bloga pavaizdavo pjaustinėtais medžio kryžiais už ežero ant kalvos išsiskiriančias kapines – tipišką anuometinio Lietuvos peizažo elementą. Amžininkų manymu kurti eksportinį Lietuvos įvaizdį labiau tiko idiliškas Galdiko valstiečių teatras.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė); „Lietuvių tradiciniai ir tautiniai drabužiai: tekstilė, grafika, tapyba“, 2017 gegužės 11 d. – lapkričio 5 d., Radvilų rūmų muziejus, Vilnius  (kuratorės Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Rima Rutkauskienė)

XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Adomo Galdiko (1893–1969) kūryboje įvyko lūžis. Nacionalinės dailės klasiko statusą įgijęs menininkas pajuto įsipareigojimą visuomenei. Pažabojęs ekspresionistinį mostą ir polinkį į nuotaikos dramatizmą jis ėmėsi tapyti modernios lietuviškos tapatybės formavimo pastangas perteikiančias figūrines kompozicijas. Paveikslas Šienapjūtė greičiausiai naudotas kaip paruošiamoji medžiaga didelio formato pano Lietuva mūsų šalies skyriui 1937 m. pasaulinės Paryžiaus parodos Baltijos šalių paviljone dekoruoti. Tiesą pasakius, Šienapjūtė – dinamiškesnė ir įdomesnė už galutinį pano variantą. Tačiau pastarasis juk ir buvo pasirinktas dėl formalaus sceniškumo, atsisakius konkurso pirmosios vietos laimėtojo Antano Gudaičio projekto, kurio centre jaunasis dailininkas negalvodamas nieko bloga pavaizdavo pjaustinėtais medžio kryžiais už ežero ant kalvos išsiskiriančias kapines – tipišką anuometinio Lietuvos peizažo elementą. Amžininkų manymu kurti eksportinį Lietuvos įvaizdį labiau tiko idiliškas Galdiko valstiečių teatras.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė, PEIZAŽO ERDVĖ II (2013). Sudarytoja ir tekstų autorė Nijolė Tumėnienė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė); „Lietuvių tradiciniai ir tautiniai drabužiai: tekstilė, grafika, tapyba“, 2017 gegužės 11 d. – lapkričio 5 d., Radvilų rūmų muziejus, Vilnius  (kuratorės Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Rima Rutkauskienė)