Skulptūra Nr. 14 a

Vlado Urbanavičiaus (g. 1951) skulptūras galima priskirti abstrakčiosios skulptūros kategorijai; jos nieko nevaizduoja, forma nereiškia nieko kita, išskyrus pačią save. 1987–1992 m. menininkas kūrė abstrakčių nedidelių skulptūrų ciklą iš bronzos, vėliau kai kurios skulptūros įgijo savo padidintas variacijas granite. „Skulptūra Nr. 14 a“ – greičiau atvirkštinis variantas, ankstesnė jos versija, sukurta iš akmens, o Nr. 14, bronzinė ankstyvesnė replika, datuojama 1991 m. Šios skulptūros neturi ir pavadinimų – tik numerius, taigi žiūrovas negauna jokios „padedančios“ istorijos, jokių asociacijų. Visgi tiek bronzinės, tiek granitinė šio ciklo skulptūra gilumine prasme susijusi su gamtos formomis; atrodo, kad tai – tolimas iš žemės supilto kalnelio, kopos ar sniego pusnies atspindys ir kad jas kada nors ištiks ta pati erozija, kuri ardo ir keičia gamtines struktūras. Tačiau granitas – viena atspariausių ir tvirčiausių uolienų ir šiuo atveju jis galbūt ir įkūnija atsparumą, pastovumą, ramią būtį. Kūrinio įtaigumas, anot menininko, yra tiesiogiai proporcingas formos aiškumui (dvasinio santykio aspektu), bet ne formos pobūdžiui (supaprastinta, abstrahuota ar konkreti). Ši forma, išgryninta maksimaliai, išties tyliai ir ramiai kalba apie būties pilnatvę, nieko prikišamai neteigdama.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“

Vlado Urbanavičiaus (g. 1951) skulptūras galima priskirti abstrakčiosios skulptūros kategorijai; jos nieko nevaizduoja, forma nereiškia nieko kita, išskyrus pačią save. 1987–1992 m. menininkas kūrė abstrakčių nedidelių skulptūrų ciklą iš bronzos, vėliau kai kurios skulptūros įgijo savo padidintas variacijas granite. „Skulptūra Nr. 14 a“ – greičiau atvirkštinis variantas, ankstesnė jos versija, sukurta iš akmens, o Nr. 14, bronzinė ankstyvesnė replika, datuojama 1991 m. Šios skulptūros neturi ir pavadinimų – tik numerius, taigi žiūrovas negauna jokios „padedančios“ istorijos, jokių asociacijų. Visgi tiek bronzinės, tiek granitinė šio ciklo skulptūra gilumine prasme susijusi su gamtos formomis; atrodo, kad tai – tolimas iš žemės supilto kalnelio, kopos ar sniego pusnies atspindys ir kad jas kada nors ištiks ta pati erozija, kuri ardo ir keičia gamtines struktūras. Tačiau granitas – viena atspariausių ir tvirčiausių uolienų ir šiuo atveju jis galbūt ir įkūnija atsparumą, pastovumą, ramią būtį. Kūrinio įtaigumas, anot menininko, yra tiesiogiai proporcingas formos aiškumui (dvasinio santykio aspektu), bet ne formos pobūdžiui (supaprastinta, abstrahuota ar konkreti). Ši forma, išgryninta maksimaliai, išties tyliai ir ramiai kalba apie būties pilnatvę, nieko prikišamai neteigdama.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“