Gražina

Pirmas parodinis paminklo Gražinai variantas sukurtas 1973-iaisiais, praėjus metams po Romo Kalantos žūties. Pati Daliutė Ona Matulaitė (1942-2025) pasakojo, kad tuo metu dirbo dailės mokykloje ir kasdien praeidavo pro paminklą Černiachovskiui. Ją labai erzino paminklo reljefas, kuriame pavaizduota, kaip lietuvės moterys dovanoja gėles užkariautojams. Gražinos paveikslas iš Adomo Mickevičiaus poemos atsirado iš noro sukurti antitezę, moterį kaip pasipriešinimo simbolį, karę. Gražina pavaizduota ant žirgo, iškėlusi kardą – tai akimirka, kai ji, persirengusi Liutauro rūbais, neatpažinta išveda kariuomenę prieš vokiečius.* 1974 m. Birštono miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, pamatęs bronzinę skulptūrą parodoje, užsakė didesnę nei 4 metrų Gražinos skulptūrą Nemuno pakrantėje, bet darbas taip ir nebuvo atliktas. Vėliau, pačioje atgautos nepriklausomybės pradžioje, Taline buvo išlieti du šios skulptūros variantai iš bronzos, vienas pastatytas Alytuje, kitas – Seimo kieme. Nors moteris karžygė vaizduojama dramatišku momentu, skulptorė kėlė sau užduotį išlaikyti skulptūrą statišką, pavaizduoti žirgo ir moters vienovę, jos ramybę ir gebėjimą suvaldyti karius. Taigi šioje skulptūroje užfiksuota susikaupimo prieš lemiamą mūšį akimirka.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Ji prikelt iš miegų savo vyro nedrįso, / O gal veltui maldaut nenorėjo iš viso. / Pastovėjo jinai, neištarus jo vardo: / Nusitvėrė staiga vyro aštrųjį kardą, / Ant Liutauro šarvų užsivilko jo rūbą / Ir, privėrus duris, jau į prieangį skuba.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© LATGA, Vilnius 2025

Pirmas parodinis paminklo Gražinai variantas sukurtas 1973-iaisiais, praėjus metams po Romo Kalantos žūties. Pati Daliutė Ona Matulaitė (1942-2025) pasakojo, kad tuo metu dirbo dailės mokykloje ir kasdien praeidavo pro paminklą Černiachovskiui. Ją labai erzino paminklo reljefas, kuriame pavaizduota, kaip lietuvės moterys dovanoja gėles užkariautojams. Gražinos paveikslas iš Adomo Mickevičiaus poemos atsirado iš noro sukurti antitezę, moterį kaip pasipriešinimo simbolį, karę. Gražina pavaizduota ant žirgo, iškėlusi kardą – tai akimirka, kai ji, persirengusi Liutauro rūbais, neatpažinta išveda kariuomenę prieš vokiečius.* 1974 m. Birštono miesto vykdomojo komiteto pirmininkas, pamatęs bronzinę skulptūrą parodoje, užsakė didesnę nei 4 metrų Gražinos skulptūrą Nemuno pakrantėje, bet darbas taip ir nebuvo atliktas. Vėliau, pačioje atgautos nepriklausomybės pradžioje, Taline buvo išlieti du šios skulptūros variantai iš bronzos, vienas pastatytas Alytuje, kitas – Seimo kieme. Nors moteris karžygė vaizduojama dramatišku momentu, skulptorė kėlė sau užduotį išlaikyti skulptūrą statišką, pavaizduoti žirgo ir moters vienovę, jos ramybę ir gebėjimą suvaldyti karius. Taigi šioje skulptūroje užfiksuota susikaupimo prieš lemiamą mūšį akimirka.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Ji prikelt iš miegų savo vyro nedrįso, / O gal veltui maldaut nenorėjo iš viso. / Pastovėjo jinai, neištarus jo vardo: / Nusitvėrė staiga vyro aštrųjį kardą, / Ant Liutauro šarvų užsivilko jo rūbą / Ir, privėrus duris, jau į prieangį skuba.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© LATGA, Vilnius 2025