Standartiniai rezervuarai

Kūrinį sudaro ready-made’ai – trys standartiniai betoniniai šulinių rentiniai, užsandarinti juodais organinio stiklo lakštais. 2014 m. autorius buvo pakviestas sukurti skulptūrinį kūrinį ŠMC antro aukšto vidiniam kiemeliui. Čia rentiniai nepaprastai organiškai susijungė su kiemelį įrėminančiais langais ir pilkomis grindų plytelėmis. Vladas Urbanavičius (g. 1951) – vienas jautriausių aplinkos atžvilgiu šiuolaikinių Lietuvos skulptorių, todėl ši objektų ir jiems parinktos vietos jungtis atrodė visiškai dėsninga. Tačiau ne mažiau organiškai jie atrodo ir gamtoje, natūraliame reljefe. Neatsitiktinai šias skulptūras buvo atradęs... gandras. Keletą metų iš eilės jis vaikštinėjo aplink rentinius, stebėdamas savo atspindį organiniame stikle ir bandydamas „varžovui“ įkirsti snapu. Pastangos, žinoma, buvo bergždžios, bet snapo pėdsakai taip ir liko – kaip dar vienas subtilaus skulptūrų ir gamtos ryšio įrodymas. Urbanavičius su betonu dirba dar nuo 2000-ųjų, tai viena medžiagų, prie kurių menininkas perėjo ieškodamas pigesnių alternatyvų ir taip papildydamas savo iki tol „neskulptūriškomis“ laikytų medžiagų sąrašą. Jis sako: „Aš imu formą, o ne manipuliuoju pirminėmis bei pridėtinėmis prasmėmis.“ Anot dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, jis ištraukia daiktą iš konteksto ir suteikia jam naują būvį. Kaip tik tai įvyksta ir su rezervuarais. Praradę pirminę paskirtį betoniniai šulinių rentiniai atsuka žiūrovui juodo organinio stiklo „akis“ – lyg bedugnė žiūrėtų į tave, o tu joje matytum tik blausų savo atspindį.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“

Kūrinį sudaro ready-made’ai – trys standartiniai betoniniai šulinių rentiniai, užsandarinti juodais organinio stiklo lakštais. 2014 m. autorius buvo pakviestas sukurti skulptūrinį kūrinį ŠMC antro aukšto vidiniam kiemeliui. Čia rentiniai nepaprastai organiškai susijungė su kiemelį įrėminančiais langais ir pilkomis grindų plytelėmis. Vladas Urbanavičius (g. 1951) – vienas jautriausių aplinkos atžvilgiu šiuolaikinių Lietuvos skulptorių, todėl ši objektų ir jiems parinktos vietos jungtis atrodė visiškai dėsninga. Tačiau ne mažiau organiškai jie atrodo ir gamtoje, natūraliame reljefe. Neatsitiktinai šias skulptūras buvo atradęs... gandras. Keletą metų iš eilės jis vaikštinėjo aplink rentinius, stebėdamas savo atspindį organiniame stikle ir bandydamas „varžovui“ įkirsti snapu. Pastangos, žinoma, buvo bergždžios, bet snapo pėdsakai taip ir liko – kaip dar vienas subtilaus skulptūrų ir gamtos ryšio įrodymas. Urbanavičius su betonu dirba dar nuo 2000-ųjų, tai viena medžiagų, prie kurių menininkas perėjo ieškodamas pigesnių alternatyvų ir taip papildydamas savo iki tol „neskulptūriškomis“ laikytų medžiagų sąrašą. Jis sako: „Aš imu formą, o ne manipuliuoju pirminėmis bei pridėtinėmis prasmėmis.“ Anot dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, jis ištraukia daiktą iš konteksto ir suteikia jam naują būvį. Kaip tik tai įvyksta ir su rezervuarais. Praradę pirminę paskirtį betoniniai šulinių rentiniai atsuka žiūrovui juodo organinio stiklo „akis“ – lyg bedugnė žiūrėtų į tave, o tu joje matytum tik blausų savo atspindį.

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“