Šv. Agota

Žemaitija

Skulptūroje pavaizduota šv. Agota – mergelė kankinė, gyvenusi III a. Katanijoje (Sicilijoje). Legendos byloja, kad Agota, būdama krikščionė, atstūmė romėnų konsulo meilę, todėl buvo žiauriai kankinta, jai nupjautos krūtys. Šv. Agotos mirtį palydėjo žemės drebėjimas, o po metų išsiveržė ir Etnos ugnikalnis, bet Katanijos gyventojus išgelbėjo šventosios skraistė, stebuklingai sustabdžiusi išsiveržusios lavos srautą.

Nežinomas liaudies skulptorius sukūrė ikonografiškai tikslų šventosios atvaizdą: stovinti šv. Agota vilki aukštą kilmę rodančiais puošniais drabužiais (ilga suknele ir tunika, apsisupusi apsiaustu, vainikuota karūna). Liaudies skulptūroje išskirtinis šv. Agotos atributas – duonos kepaliukas – pabrėžiamas ir šiame kūrinyje: šventoji jį laiko iškėlusi prieš save, be to, jis gana stambus, gerai matomas. Kitoje rankoje greičiausiai buvo kankinių simbolis – palmės šakelė.

Lietuvoje šv. Agota laikyta ugnies globėja ir saugotoja nuo gaisro. Ypač didelė reikšmė teikta šventosios dieną, vasario 5-ąją, bažnyčiose šventinamai duonai, vadinamai šv. Agotos duona. Tikėta, kad ši duona padeda apsisaugoti nuo gaisro, o kilusį – kuo greičiau užgesinti, be to, saugo gyvulius nuo ligų, gydo žmones, gerina derlių, saugo nuo piktųjų dvasių ir pan. Todėl duona tapo vienu pagrindinių šventosios atributų lietuvių liaudies skulptūroje, o bažnytinėje ikonografijoje dažno šv. Agotos atributo – lėkštės su krūtimis ir replių – liaudies skulptūroje nepasitaiko.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Žemaitija

Skulptūroje pavaizduota šv. Agota – mergelė kankinė, gyvenusi III a. Katanijoje (Sicilijoje). Legendos byloja, kad Agota, būdama krikščionė, atstūmė romėnų konsulo meilę, todėl buvo žiauriai kankinta, jai nupjautos krūtys. Šv. Agotos mirtį palydėjo žemės drebėjimas, o po metų išsiveržė ir Etnos ugnikalnis, bet Katanijos gyventojus išgelbėjo šventosios skraistė, stebuklingai sustabdžiusi išsiveržusios lavos srautą.

Nežinomas liaudies skulptorius sukūrė ikonografiškai tikslų šventosios atvaizdą: stovinti šv. Agota vilki aukštą kilmę rodančiais puošniais drabužiais (ilga suknele ir tunika, apsisupusi apsiaustu, vainikuota karūna). Liaudies skulptūroje išskirtinis šv. Agotos atributas – duonos kepaliukas – pabrėžiamas ir šiame kūrinyje: šventoji jį laiko iškėlusi prieš save, be to, jis gana stambus, gerai matomas. Kitoje rankoje greičiausiai buvo kankinių simbolis – palmės šakelė.

Lietuvoje šv. Agota laikyta ugnies globėja ir saugotoja nuo gaisro. Ypač didelė reikšmė teikta šventosios dieną, vasario 5-ąją, bažnyčiose šventinamai duonai, vadinamai šv. Agotos duona. Tikėta, kad ši duona padeda apsisaugoti nuo gaisro, o kilusį – kuo greičiau užgesinti, be to, saugo gyvulius nuo ligų, gydo žmones, gerina derlių, saugo nuo piktųjų dvasių ir pan. Todėl duona tapo vienu pagrindinių šventosios atributų lietuvių liaudies skulptūroje, o bažnytinėje ikonografijoje dažno šv. Agotos atributo – lėkštės su krūtimis ir replių – liaudies skulptūroje nepasitaiko.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė