Šv. Jonas Krikštytojas (Jėzaus krikštas)

Scena vaizduoja Jėzaus viešo tarnavimo Dievui pradžią – krikštą Jordano upėje. Jėzų pakrikštijo šv. Jonas Krikštytojas, dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, paskui Jordano upės žemupyje pradėjęs pranašo veiklą, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailautojus. Jonas pakrikštijo ir Jėzų – pavadino jį Mesiju, o krikšto metu iš dangaus balandžio pavidalu nusileidusi Šventoji Dvasia.

Nuo Renesanso laikų profesionaliojoje dailėje nusistovėjusi kompozicija paplito ir liaudies dailėje: Jėzus stovi įbridęs į upę, šv. Jonas lieja jam vandenį ant galvos, virš jų sklendžia balandis – Šventosios Dvasios simbolis, kartais dar būdavo pavaizduojamas ir Dievas Tėvas. Tokią sceną šiame paveiksle pavaizdavo ir nežinomas liaudies tapytojas. Kompozicijoje dominuoja šv. Jono Krikštytojo ir krikštijamo Jėzaus figūros bei spindulių apsupta Šventoji Dvasia virš Jėzaus galvos. Fono koloritas švelnus, rusvai pilkas, jame išryškėja šviesios Jono ir Jėzaus figūros, nutapytos minkšta tapysena. Už figūrų plytintis padūmavęs peizažas primena lietuviškas lygumas, o Jordano upė pavaizduota kaip negilus upelis. Paveikslo dydis, aliejinė tapyba drobėje, švelni tapysena, neryškūs figūrų piešinio kontūrai, į horizontą nusidriekiantis peizažas liudija pasimokiusio tapytojo braižą.

Jėzaus krikšto scena liaudyje buvo įvardijama šv. Jono Krikštytojo arba tiesiog šv. Jono vardu, nes jis buvo laikomas pagrindine šios kompozicijos figūra. Skulptūroje neretai šv. Jonas buvo drožiamas didesnis nei Jėzus arba jo skulptūrėlė, pastatoma ant paaukštinimo. Šv. Jonas Krikštytojas buvo laikomas saugotoju nuo nelaimių prie vandens ir vandenyje, nuo piktų patiltės dvasių, vaiduoklių, besivaidenančių nekrikštytų kūdikių.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Scena vaizduoja Jėzaus viešo tarnavimo Dievui pradžią – krikštą Jordano upėje. Jėzų pakrikštijo šv. Jonas Krikštytojas, dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, paskui Jordano upės žemupyje pradėjęs pranašo veiklą, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailautojus. Jonas pakrikštijo ir Jėzų – pavadino jį Mesiju, o krikšto metu iš dangaus balandžio pavidalu nusileidusi Šventoji Dvasia.

Nuo Renesanso laikų profesionaliojoje dailėje nusistovėjusi kompozicija paplito ir liaudies dailėje: Jėzus stovi įbridęs į upę, šv. Jonas lieja jam vandenį ant galvos, virš jų sklendžia balandis – Šventosios Dvasios simbolis, kartais dar būdavo pavaizduojamas ir Dievas Tėvas. Tokią sceną šiame paveiksle pavaizdavo ir nežinomas liaudies tapytojas. Kompozicijoje dominuoja šv. Jono Krikštytojo ir krikštijamo Jėzaus figūros bei spindulių apsupta Šventoji Dvasia virš Jėzaus galvos. Fono koloritas švelnus, rusvai pilkas, jame išryškėja šviesios Jono ir Jėzaus figūros, nutapytos minkšta tapysena. Už figūrų plytintis padūmavęs peizažas primena lietuviškas lygumas, o Jordano upė pavaizduota kaip negilus upelis. Paveikslo dydis, aliejinė tapyba drobėje, švelni tapysena, neryškūs figūrų piešinio kontūrai, į horizontą nusidriekiantis peizažas liudija pasimokiusio tapytojo braižą.

Jėzaus krikšto scena liaudyje buvo įvardijama šv. Jono Krikštytojo arba tiesiog šv. Jono vardu, nes jis buvo laikomas pagrindine šios kompozicijos figūra. Skulptūroje neretai šv. Jonas buvo drožiamas didesnis nei Jėzus arba jo skulptūrėlė, pastatoma ant paaukštinimo. Šv. Jonas Krikštytojas buvo laikomas saugotoju nuo nelaimių prie vandens ir vandenyje, nuo piktų patiltės dvasių, vaiduoklių, besivaidenančių nekrikštytų kūdikių.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė