Šv. Rokas

Šv. Rokas (1293–1327) gimė Monpeljė (Prancūzija) turtingoje šeimoje. Tėvams mirus, paveldėtus pinigus jis atidavė ligoninėms ir vargšams, o pats išvyko į piligriminę kelionę Romon. Pakeliui slaugė maru sergančius ligonius, bet ir pats užsikrėtė. Jį slaugė ištikimas šuo, kasdien atnešdavęs maisto. Liaudies skulptūroje šv. Roko atvaizdas atitinka įprastą bažnytinei dailei ikonografiją, paremtą jo gyvenimo istorija. Šventasis vaizduotas kaip piligrimas, vilkintis tunika, apsiaustu su pelerina, su skrybėle arba vienplaukis, per petį persimetęs kelionmaišį, vienoje rankoje laikantis piligrimo lazdą, o kita rodantis apnuogintą žaizdotą koją (maro žymės). Šv. Roko apsiaustas paženklintas kryželiu (tikėjimo simboliu), kartais kriaukle (piligrimo emblema), kaukole su dviem sukryžiuotais kaulais (mirties simboliu). Kartais šventasis vieną ranką laiko priglaudęs prie krūtinės – krikščionišką meilę simbolizuojantis gestas. Šalia šventojo pastatomas šuo su duonos kepalėliu nasruose arba laižantis žaizdotą šv. Roko koją. Liaudiškos skulptūrėlės mūsų dienas pasiekė dažnai netekusios atributų, tačiau ir be jų šv. Rokas lengvai atpažįstamas iš piligrimo aprangos ir gesto (rodo kojos žaizdą).

Šventojo hagiografija ir ikonografija, jį vaizduojanti kaip piligrimą keliautojo drabužiais, rodantį žaizdotą koją, suformavo šv. Roko – žmonių ir gyvulių globėjo, saugančio nuo ligų, ir keliautojų globėjo sampratą, kuri prigijo ir Lietuvoje. Liaudyje šv. Rokas laikytas saugotoju nuo užkrečiamųjų ligų, ypač maro, galinčiu padėti išgydyti kojų ir kitas žaizdas bei apskritai įvairius negalavimus. Kaip keliautojų globėjo, šv. Roko skulptūrėlių būta koplytėlėse ir koplytstulpiuose pakelėse, klaidžiose vietose, prie keliukų miškuose.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė

Šv. Rokas (1293–1327) gimė Monpeljė (Prancūzija) turtingoje šeimoje. Tėvams mirus, paveldėtus pinigus jis atidavė ligoninėms ir vargšams, o pats išvyko į piligriminę kelionę Romon. Pakeliui slaugė maru sergančius ligonius, bet ir pats užsikrėtė. Jį slaugė ištikimas šuo, kasdien atnešdavęs maisto. Liaudies skulptūroje šv. Roko atvaizdas atitinka įprastą bažnytinei dailei ikonografiją, paremtą jo gyvenimo istorija. Šventasis vaizduotas kaip piligrimas, vilkintis tunika, apsiaustu su pelerina, su skrybėle arba vienplaukis, per petį persimetęs kelionmaišį, vienoje rankoje laikantis piligrimo lazdą, o kita rodantis apnuogintą žaizdotą koją (maro žymės). Šv. Roko apsiaustas paženklintas kryželiu (tikėjimo simboliu), kartais kriaukle (piligrimo emblema), kaukole su dviem sukryžiuotais kaulais (mirties simboliu). Kartais šventasis vieną ranką laiko priglaudęs prie krūtinės – krikščionišką meilę simbolizuojantis gestas. Šalia šventojo pastatomas šuo su duonos kepalėliu nasruose arba laižantis žaizdotą šv. Roko koją. Liaudiškos skulptūrėlės mūsų dienas pasiekė dažnai netekusios atributų, tačiau ir be jų šv. Rokas lengvai atpažįstamas iš piligrimo aprangos ir gesto (rodo kojos žaizdą).

Šventojo hagiografija ir ikonografija, jį vaizduojanti kaip piligrimą keliautojo drabužiais, rodantį žaizdotą koją, suformavo šv. Roko – žmonių ir gyvulių globėjo, saugančio nuo ligų, ir keliautojų globėjo sampratą, kuri prigijo ir Lietuvoje. Liaudyje šv. Rokas laikytas saugotoju nuo užkrečiamųjų ligų, ypač maro, galinčiu padėti išgydyti kojų ir kitas žaizdas bei apskritai įvairius negalavimus. Kaip keliautojų globėjo, šv. Roko skulptūrėlių būta koplytėlėse ir koplytstulpiuose pakelėse, klaidžiose vietose, prie keliukų miškuose.

Teksto autorė Skaidrė Urbonienė