Verpėja

Etnografinė kryptis Lietuvos tapyboje įsitvirtino jau nuo pirmųjų lietuvių kilmės dailininkų žingsnių į viešumą XX a. pradžioje. Lietuvių dailės draugijos parodų epochoje iki Pirmojo pasaulinio karo šioje srityje pasižymėjo Antanas Žmuidzinavičius, nutapęs nemažo formato figūrinę kompoziciją Marti (1910, ČDM), vaizduojančią jauną moterį tautiniais drabužiais kaimiškais audiniais ir juostomis dekoruotos sienos fone. Vienas klasikinių etnografinės krypties tapybos pavyzdžių – Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės paveikslas Nuotaka (apie 1926, ČDM). Šis tautiniais drabužiais pasipuošusios Kauno operos primadonos Adelės Galaunienės portretas reprezentavo Lietuvą ir lietuves 1930 m. Dresdene surengtoje tarptautinėje higienos parodoje, o 1939 m. tuo pačiu tikslu buvo nuvežtas į Niujorko tarptautinę parodą ir pakabintas gerai matomoje vietoje Lietuvos paviljone. Vlado Didžioko (1889–1942) Verpėja – dar vienas mūsų dailės istorijoje iki šiol nefiksuotas etnografinės krypties tapybos pavyzdys. Paveikslas įdomus dar ir tuo, kad priklauso nelabai produktyvaus dailininko teptukui. Taigi jo paviešinimas papildo žinias apie Didžioko kūrybą ir žinomų jo darbų sąrašą.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė); „Lietuvių tradiciniai ir tautiniai drabužiai: tekstilė, grafika, tapyba“, 2017 gegužės 11 d. – lapkričio 5 d., Radvilų rūmų muziejus, Vilnius  (kuratorės Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Rima Rutkauskienė)

Etnografinė kryptis Lietuvos tapyboje įsitvirtino jau nuo pirmųjų lietuvių kilmės dailininkų žingsnių į viešumą XX a. pradžioje. Lietuvių dailės draugijos parodų epochoje iki Pirmojo pasaulinio karo šioje srityje pasižymėjo Antanas Žmuidzinavičius, nutapęs nemažo formato figūrinę kompoziciją Marti (1910, ČDM), vaizduojančią jauną moterį tautiniais drabužiais kaimiškais audiniais ir juostomis dekoruotos sienos fone. Vienas klasikinių etnografinės krypties tapybos pavyzdžių – Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės paveikslas Nuotaka (apie 1926, ČDM). Šis tautiniais drabužiais pasipuošusios Kauno operos primadonos Adelės Galaunienės portretas reprezentavo Lietuvą ir lietuves 1930 m. Dresdene surengtoje tarptautinėje higienos parodoje, o 1939 m. tuo pačiu tikslu buvo nuvežtas į Niujorko tarptautinę parodą ir pakabintas gerai matomoje vietoje Lietuvos paviljone. Vlado Didžioko (1889–1942) Verpėja – dar vienas mūsų dailės istorijoje iki šiol nefiksuotas etnografinės krypties tapybos pavyzdys. Paveikslas įdomus dar ir tuo, kad priklauso nelabai produktyvaus dailininko teptukui. Taigi jo paviešinimas papildo žinias apie Didžioko kūrybą ir žinomų jo darbų sąrašą.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius (kuratorė Giedrė Jankevičiūtė); „Lietuvių tradiciniai ir tautiniai drabužiai: tekstilė, grafika, tapyba“, 2017 gegužės 11 d. – lapkričio 5 d., Radvilų rūmų muziejus, Vilnius  (kuratorės Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Rima Rutkauskienė)