Vilniaus meno paminklai

Tarpukariu Lietuva gyveno šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“, bet kai miestas buvo grąžintas Lietuvai, paaiškėjo, kad lietuviai jo nepažįsta. Spragą užpildė keli autoriai. 1940 m. knygą „Vilniaus meno paminklai“ išleido Jonas Grinius (1902–1980), Kauno, Grenoblio ir Sorbonos universitetų absolventas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. Jo vadovas – tai pamoka apie Vilniaus architektūros stilius nuo gotikos iki neoklasicizmo, papasakota per paminklus.

1940 m. pasirodė „Vilniaus menas“, parašytas Mikalojaus Vorobjovo (1903–1954), po dailės istorijos studijų Marburgo, Berlyno ir Miuncheno universitetuose dirbusio Kauno knygyne. Jis talentingai nupasakojo Vilniaus stilių istoriją nuo gotikos iki klasicizmo, statišką architektūrą atskleidė kaip formų judėjimą, muziką erdvėje, perteikė jos nuotaikų kaitą. Kartu siekė parodyti miesto lietuviškumą: „Vilniaus panorama kalba mums apie tai, kad čia yra aukštaitiškai lietuviškas miestas: kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, kad jos genijus – kartu ir „genijus loci“ – yra linkęs į lyrizmą ir romantiką.“

Teksto autorė Laima Laučkaitė

Tarpukariu Lietuva gyveno šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“, bet kai miestas buvo grąžintas Lietuvai, paaiškėjo, kad lietuviai jo nepažįsta. Spragą užpildė keli autoriai. 1940 m. knygą „Vilniaus meno paminklai“ išleido Jonas Grinius (1902–1980), Kauno, Grenoblio ir Sorbonos universitetų absolventas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. Jo vadovas – tai pamoka apie Vilniaus architektūros stilius nuo gotikos iki neoklasicizmo, papasakota per paminklus.

1940 m. pasirodė „Vilniaus menas“, parašytas Mikalojaus Vorobjovo (1903–1954), po dailės istorijos studijų Marburgo, Berlyno ir Miuncheno universitetuose dirbusio Kauno knygyne. Jis talentingai nupasakojo Vilniaus stilių istoriją nuo gotikos iki klasicizmo, statišką architektūrą atskleidė kaip formų judėjimą, muziką erdvėje, perteikė jos nuotaikų kaitą. Kartu siekė parodyti miesto lietuviškumą: „Vilniaus panorama kalba mums apie tai, kad čia yra aukštaitiškai lietuviškas miestas: kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, kad jos genijus – kartu ir „genijus loci“ – yra linkęs į lyrizmą ir romantiką.“

Teksto autorė Laima Laučkaitė