Šv. Jokūbo bažnyčia

Albumas „Vilnius ebonite“, 1928.

Modernios technikos pasirinkimą Z. Kališčakas išdėstė albumo įžangoje: „Gražus savo senove Vilnius sulaukė radijo, tad kai konstravau radijo aparatą ir rėžtukas įsmigo į ebonito plokštelę, man dingtelėjo mintis sukurti Vilnių ebonite – ir štai ji įkūnyta. Kai kūriau Vilniaus albumą, niekas šios medžiagos nenaudojo, negirdėjau, kad kas iš grafikų ją taikytų. O ebonitas turi savo pranašumų tiek dėl techninio apdirbimo, tiek dėl kainos (15 grašių už 3 mm storio 1 cm2 plokštelę). Manau, jo patvarumas beveik toks pats, kaip plieno ar bent jau cinko plokštės. Gramofono plokštelės atsparios, o jos irgi iš ebonito...“

Tačiau ebonito raižiniai netapo dailininkų pamėgta technika, Z. Kališčako kūrinys ir liko pavieniu bandymu. Pasirinkęs novatorišką ebonito medžiagą, Z. Kališčakas tyrinėjo jos stilistines galimybes. Vieni raižiniai tikroviški, išraižyti smulkiomis linijomis – miesto fragmentai paslaptingai panirę tamsoje, blyškioje prieblandos šviesokaitoje. Kiti vaizdai, priešingai, – ekspresyvūs, sąlygiški, išraižyti grubiai, stipriu baltos ir juodos kontrastu, jų kompozicija dinamiška, formos sulaužytos. Šiuose Z. Kališčako Vilniaus darbuose aiškiai matyti dvi skirtingos XX a. pirmosios pusės dailės tendencijos – jau besitraukiantis neoromantizmas ir iškylantis ekspresionizmas.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė

Albumas „Vilnius ebonite“, 1928.

Modernios technikos pasirinkimą Z. Kališčakas išdėstė albumo įžangoje: „Gražus savo senove Vilnius sulaukė radijo, tad kai konstravau radijo aparatą ir rėžtukas įsmigo į ebonito plokštelę, man dingtelėjo mintis sukurti Vilnių ebonite – ir štai ji įkūnyta. Kai kūriau Vilniaus albumą, niekas šios medžiagos nenaudojo, negirdėjau, kad kas iš grafikų ją taikytų. O ebonitas turi savo pranašumų tiek dėl techninio apdirbimo, tiek dėl kainos (15 grašių už 3 mm storio 1 cm2 plokštelę). Manau, jo patvarumas beveik toks pats, kaip plieno ar bent jau cinko plokštės. Gramofono plokštelės atsparios, o jos irgi iš ebonito...“

Tačiau ebonito raižiniai netapo dailininkų pamėgta technika, Z. Kališčako kūrinys ir liko pavieniu bandymu. Pasirinkęs novatorišką ebonito medžiagą, Z. Kališčakas tyrinėjo jos stilistines galimybes. Vieni raižiniai tikroviški, išraižyti smulkiomis linijomis – miesto fragmentai paslaptingai panirę tamsoje, blyškioje prieblandos šviesokaitoje. Kiti vaizdai, priešingai, – ekspresyvūs, sąlygiški, išraižyti grubiai, stipriu baltos ir juodos kontrastu, jų kompozicija dinamiška, formos sulaužytos. Šiuose Z. Kališčako Vilniaus darbuose aiškiai matyti dvi skirtingos XX a. pirmosios pusės dailės tendencijos – jau besitraukiantis neoromantizmas ir iškylantis ekspresionizmas.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas VILNIUS. TOPOPHILIA II (2015). Sudarytoja ir tekstų autorė Laima Laučkaitė