Vadovas po Vilnių

Sovietams Vilniaus, kaip LDK sostinės, istorija kėlė ideologinį pavojų, tad pokariu vadovai nebuvo leidžiami. Be kelių brošiūrų 6-ajame dešimtmetyje, 1960 m. pasirodė „Vadovas po Vilnių“, parašytas Valstybinio dailės muziejaus darbuotojo Juozo Maceikos ir šio muziejaus direktoriaus Prano Gudyno (1919–1979). Vilniaus praeitis ir dabartis jame nušviesta iš kompartijos pozicijų, daug dėmesio skiriama sovietų veikėjams ir jų veiklos vietoms, socializmo „laimėjimams“. Autoriai vedžioja gatvėmis, rajonais, pristatydami ne tik revoliucines, sovietines vietas, bet ir paveldą, rūmus, bažnyčias, įtrauktas į LTSR architektūros paminklų sąrašą, aptaria jų istorinę, meninę pusę. Ideologinių kompromisų kupinas vadovas – tai chruščiovinio „atlydžio“, liberalizacijos periodo vaisius, plačiau nušviečiantis istoriją ir paveldą. Daugiau tokios apimties vadovų sovietmečiu nepasirodė.

Brežnevinio laikotarpio leidiniai apie Vilnių skurdūs, cenzūruoti, informacija ribota. „Minties“ leidyklos redaktorius Arolfas Medonis (1931–1984) parašė „Turistui apie Vilnių“ (1965) ir brošiūrą „Vilnius“ (1966). Miesto istorija išnyko ir buvo redukuota į išnaudotojų ir išnaudojamųjų kovą, revoliucionierių žygius. Propagandinis tekstas šlovina socializmo permainas ir miesto augimą, sostinės širdimi vadina Lenino prospektą ir jame įsikūrusias įstaigas. Architektūros paminklai aprašyti formaliai, be istorinio konteksto, bažnyčių pavadinimuose šventųjų vardai pateikti be trumpinio šv.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

Parodos: „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“, 2022 gegužės 25 d. – 2023 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.

Sovietams Vilniaus, kaip LDK sostinės, istorija kėlė ideologinį pavojų, tad pokariu vadovai nebuvo leidžiami. Be kelių brošiūrų 6-ajame dešimtmetyje, 1960 m. pasirodė „Vadovas po Vilnių“, parašytas Valstybinio dailės muziejaus darbuotojo Juozo Maceikos ir šio muziejaus direktoriaus Prano Gudyno (1919–1979). Vilniaus praeitis ir dabartis jame nušviesta iš kompartijos pozicijų, daug dėmesio skiriama sovietų veikėjams ir jų veiklos vietoms, socializmo „laimėjimams“. Autoriai vedžioja gatvėmis, rajonais, pristatydami ne tik revoliucines, sovietines vietas, bet ir paveldą, rūmus, bažnyčias, įtrauktas į LTSR architektūros paminklų sąrašą, aptaria jų istorinę, meninę pusę. Ideologinių kompromisų kupinas vadovas – tai chruščiovinio „atlydžio“, liberalizacijos periodo vaisius, plačiau nušviečiantis istoriją ir paveldą. Daugiau tokios apimties vadovų sovietmečiu nepasirodė.

Brežnevinio laikotarpio leidiniai apie Vilnių skurdūs, cenzūruoti, informacija ribota. „Minties“ leidyklos redaktorius Arolfas Medonis (1931–1984) parašė „Turistui apie Vilnių“ (1965) ir brošiūrą „Vilnius“ (1966). Miesto istorija išnyko ir buvo redukuota į išnaudotojų ir išnaudojamųjų kovą, revoliucionierių žygius. Propagandinis tekstas šlovina socializmo permainas ir miesto augimą, sostinės širdimi vadina Lenino prospektą ir jame įsikūrusias įstaigas. Architektūros paminklai aprašyti formaliai, be istorinio konteksto, bažnyčių pavadinimuose šventųjų vardai pateikti be trumpinio šv.

Teksto autorė Laima Laučkaitė

Parodos: „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“, 2022 gegužės 25 d. – 2023 balandžio 30 d., Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius). Kuratorė Laima Laučkaitė.