Žilvino virsmas į žmogų

Bronzinė išlieja, sukurta pagal 1971 m. medinę (alksnio) skulptūrą.

Stanislovas Kuzma (1947–2012) – vienas aktyviausių skulptūros laisvėjimo, prasidėjusio XX a. 8-ajame dešimtmetyje, proceso dalyvių. Būtent dekoratyvioji skulptūra ir mažoji plastika buvo tos sritys, kur ryškiausiai rodėsi autentiška menininkų saviraiška. Eglės ir Žilvino figūras menininkas savo kūryboje varijavo ne kartą; išilginti tipiški Kuzmai žmonių pavidalai vaizduojami virsmo momentu: Eglė virsta į medį, o Žilvinas – į žmogų. Didelės Eglės ir Žilvino ąžuolinės skulptūros 1981 m. pastatytos Juknaičiuose, kur 1976–1985 m., pakviestas tuometinio tarybinio ūkio direktoriaus Zigmunto Dokšo, skulptorius gyveno su visa šeima. Kuzmos skulptūras dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius apibūdino kaip pasižyminčias itin intensyvia emocine atmosfera. „Žilvinas“ – dinamiška, beveik egzaltuota figūra, tarsi atsiplėšianti nuo postamento, judesį ir virsmą pabrėžia ekspresyvios rūbo klostės. Žilvino metamorfozės motyvą skulptorius vaizdavo ne kartą – dvi medinės skulptūros yra privačiose kolekcijose, tas pats motyvas aptinkamas ir piešinių serijoje.

1968-uosius Kuzma įvardija savo, kaip skulptoriaus, praregėjimo metais: „(...) kitas man tuo metu išryškėjęs specifinis skulptūros bruožas – tai darbo dydis, mastas. Didelė skulptūra ir maža skulptūra. Perpratau monumento ir mažosios skulptūros sąvokas – šitie abu, pavadinčiau, žanrai su manimi visą gyvenimą.“*

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Stanislovas Kuzma. Skulptūra +5425 dienos. NDG, Vilnius 2013, p. 10, cituojamas 1994 m. menininko rankraštis.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“

Bronzinė išlieja, sukurta pagal 1971 m. medinę (alksnio) skulptūrą.

Stanislovas Kuzma (1947–2012) – vienas aktyviausių skulptūros laisvėjimo, prasidėjusio XX a. 8-ajame dešimtmetyje, proceso dalyvių. Būtent dekoratyvioji skulptūra ir mažoji plastika buvo tos sritys, kur ryškiausiai rodėsi autentiška menininkų saviraiška. Eglės ir Žilvino figūras menininkas savo kūryboje varijavo ne kartą; išilginti tipiški Kuzmai žmonių pavidalai vaizduojami virsmo momentu: Eglė virsta į medį, o Žilvinas – į žmogų. Didelės Eglės ir Žilvino ąžuolinės skulptūros 1981 m. pastatytos Juknaičiuose, kur 1976–1985 m., pakviestas tuometinio tarybinio ūkio direktoriaus Zigmunto Dokšo, skulptorius gyveno su visa šeima. Kuzmos skulptūras dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius apibūdino kaip pasižyminčias itin intensyvia emocine atmosfera. „Žilvinas“ – dinamiška, beveik egzaltuota figūra, tarsi atsiplėšianti nuo postamento, judesį ir virsmą pabrėžia ekspresyvios rūbo klostės. Žilvino metamorfozės motyvą skulptorius vaizdavo ne kartą – dvi medinės skulptūros yra privačiose kolekcijose, tas pats motyvas aptinkamas ir piešinių serijoje.

1968-uosius Kuzma įvardija savo, kaip skulptoriaus, praregėjimo metais: „(...) kitas man tuo metu išryškėjęs specifinis skulptūros bruožas – tai darbo dydis, mastas. Didelė skulptūra ir maža skulptūra. Perpratau monumento ir mažosios skulptūros sąvokas – šitie abu, pavadinčiau, žanrai su manimi visą gyvenimą.“*

Teksto autorė Jurgita Ludavičienė

* Stanislovas Kuzma. Skulptūra +5425 dienos. NDG, Vilnius 2013, p. 10, cituojamas 1994 m. menininko rankraštis.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas MEDŽIAGINIS MENAS. Sudarytoja ir tekstų autorė Jurgita Ludavičienė
© VŠĮ „Lietuvos dailės fondas“