Žvejai

Vilniaus lietuvių bendruomenei priklausiusi Sofija Urbonavičiūtė (Urbanowicz; 1915–1980) studijavo Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete pas Liudomirą Slendzinskį 1933–1938 metais. Jos kompozicija Žvejai supažindina su Stepono Batoro universiteto dailės mokymo programa, pagrįsta neoklasicizmo principais. Urbonavičiūtės kūrinius pedagogai vertino gana palankiai, nors geriausių studentų darbams būdingo piešinio tikslumo, kompozicijos aiškumo ir formos modeliavimo kietumo jos tapybai ir stinga. Baigusi studijas Urbonavičiūtė, gavusi Vilniaus lietuvių Šv. Kazimiero draugijos stipendiją, metams išvyko į Paryžių pasitobulinti. Valstybinėje Meno ir amatų konservatorijoje mokėsi sienų tapybos ir vitražo, o privačioje Paulio Colino studijoje gilino plakato įgūdžius ir įgijo animacijos pagrindus. Tačiau sklandžiai prasidėjusi dailininkės profesinė karjera klostėsi ne ypač sėkmingai. Labiausiai dailininkę išgarsino ne tapybos ir grafikos kūriniai, o gerokai po jos mirties kone per stebuklą į muziejininkų rankas patekusios Vilniaus fotografijos, įamžinusios Antrojo pasaulinio karo metais sugriauto Vilniaus vaizdus. Juos Urbonavičiūtė užfiksavo dirbdama kartu su Jonu Bulhaku Kultūros paveldo apsaugos įstaigos užsakymu.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius; „Vilnietė. Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915–1980)“, 2015 m. rugsėjo 11 d. – spalio 3 d., Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“, Vilnius

Vilniaus lietuvių bendruomenei priklausiusi Sofija Urbonavičiūtė (Urbanowicz; 1915–1980) studijavo Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete pas Liudomirą Slendzinskį 1933–1938 metais. Jos kompozicija Žvejai supažindina su Stepono Batoro universiteto dailės mokymo programa, pagrįsta neoklasicizmo principais. Urbonavičiūtės kūrinius pedagogai vertino gana palankiai, nors geriausių studentų darbams būdingo piešinio tikslumo, kompozicijos aiškumo ir formos modeliavimo kietumo jos tapybai ir stinga. Baigusi studijas Urbonavičiūtė, gavusi Vilniaus lietuvių Šv. Kazimiero draugijos stipendiją, metams išvyko į Paryžių pasitobulinti. Valstybinėje Meno ir amatų konservatorijoje mokėsi sienų tapybos ir vitražo, o privačioje Paulio Colino studijoje gilino plakato įgūdžius ir įgijo animacijos pagrindus. Tačiau sklandžiai prasidėjusi dailininkės profesinė karjera klostėsi ne ypač sėkmingai. Labiausiai dailininkę išgarsino ne tapybos ir grafikos kūriniai, o gerokai po jos mirties kone per stebuklą į muziejininkų rankas patekusios Vilniaus fotografijos, įamžinusios Antrojo pasaulinio karo metais sugriauto Vilniaus vaizdus. Juos Urbonavičiūtė užfiksavo dirbdama kartu su Jonu Bulhaku Kultūros paveldo apsaugos įstaigos užsakymu.

Šaltinis: advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno albumas NE VIEN GROŽIS (2012). Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Jankevičiūtė
Parodos: „Ne vien grožis: Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“, 2012 m. spalio 12 – lapkričio 11 d., Nacionalinė dailės galerija, Vilnius; „Vilnietė. Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915–1980)“, 2015 m. rugsėjo 11 d. – spalio 3 d., Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“, Vilnius