„Geležinis Vilnius“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma paroda „Geležinis Vilnius“. Per unikalų miesto istorijos ir šiuolaikinio meno dialogą lankytojams atsiskleis geležies grožis ir svarba. „Geležinis Vilnius“ kvies naujai pažvelgti į geležį – ir kaip į miesto istorijos liudininkę, ir kaip į kūrybos įkvėpimo šaltinį. Paroda „Geležinis Vilnius“ veiks iki kovo 16 d. Parodoje - Teodoro Kazimiero Valaičio „Vėtrungė“ (1972) iš TARTLE kolekcijos.
Vilnius ir geležis susiję daugybe gijų. Vilnius juk prasidėjo nuo geležies – tiksliau, nuo geležinio vilko staugimo Gedimino sapne. Taigi, geležis glūdi jau pačioje Vilniaus šerdyje, jo pamate. Įsivaizduojama, legendinė, bet vis tiek geležis. Ji atliko svarbų vaidmenį Vilniaus istorijoje gynybiniu aspektu, figūravo mieste nuo pat jo įkūrimo ir išliko nepaprastai svarbi iki šių dienų. „Geležinis Vilnius“ pasakoja apie Lietuvos sostinę… per geležį. Tai metalas, iš kurio gaminami ginklai ir kryžiai, mažosios architektūros detalės, stogeliai ir turėklai, raktai ir skrynios, kuriamos skulptūros. Nuo plieno iki ketaus ir rūdžių – geležis turi daugybę pavidalų, kuriais reiškiasi miesto erdvėje. Tačiau lietuviškai savimonei geležis yra tam tikra prasme svetima ir dažnai lieka mąstymo ir matymo lauko periferijoje. „Geležinis Vilnius“ kviečia pakeisti mūsų žvilgsnio fokusą ir atkreipti dėmesį į geležį mieste, pasinerti į Vilniaus praeitį – nustebsime, kokiais būdais geležis gali būti susijusi su istorija, kultūra ir šiuolaikiniu menu.
Parodoje – trys pagrindiniai aspektai: dingusi geležis – fotografų ir tapytojų užfiksuoti nebeegzistuojantys geležiniai mažosios architektūros objektai, nematoma geležis – Vilniaus peizaže išlikę, bet retai dėmesį patraukiantys geležiniai militaristiniai, architektūriniai, skulptūriniai bei viešųjų erdvių objektai, įkvepianti geležis – tai meninė geležies ir Vilniaus jungtis, pasireiškianti šiuolaikinių menininkų kūryboje. Visi jie susipina tarpusavyje, sudarydami vientisą lauką, kuriame šiuolaikinio meno kūriniai atrodo kaip istoriniai artefaktai, o geležiniai daiktai ir objektai savo formomis nenusileidžia meno kūriniams. Šiame meniniame lauke – šiuolaikinė skulptūra iš geležies, grafikos atspaudai nuo Vilniuje rastų geležinių objektų, tapyti Vilniaus balkonai. Ir vėtrungių, stogelių, vartų fotografijos iš istorinio Vilniaus. Ir projektai miestui, kurie taip ir nebuvo įgyvendinti. Geležis čia – nebe pagalbinis, o pagrindinis elementas. Militaristinės, gynybinės, skulptūrinės, architektūrinės istorijos pinasi į vieną pasakojimą, kuriame vis dar girdėti anas tolimas geležinio vilko staugimo aidas.
Kuratorė Jurgita Ludavičienė
LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma paroda „Geležinis Vilnius“. Per unikalų miesto istorijos ir šiuolaikinio meno dialogą lankytojams atsiskleis geležies grožis ir svarba. „Geležinis Vilnius“ kvies naujai pažvelgti į geležį – ir kaip į miesto istorijos liudininkę, ir kaip į kūrybos įkvėpimo šaltinį. Paroda „Geležinis Vilnius“ veiks iki kovo 16 d. Parodoje - Teodoro Kazimiero Valaičio „Vėtrungė“ (1972) iš TARTLE kolekcijos.
Vilnius ir geležis susiję daugybe gijų. Vilnius juk prasidėjo nuo geležies – tiksliau, nuo geležinio vilko staugimo Gedimino sapne. Taigi, geležis glūdi jau pačioje Vilniaus šerdyje, jo pamate. Įsivaizduojama, legendinė, bet vis tiek geležis. Ji atliko svarbų vaidmenį Vilniaus istorijoje gynybiniu aspektu, figūravo mieste nuo pat jo įkūrimo ir išliko nepaprastai svarbi iki šių dienų. „Geležinis Vilnius“ pasakoja apie Lietuvos sostinę… per geležį. Tai metalas, iš kurio gaminami ginklai ir kryžiai, mažosios architektūros detalės, stogeliai ir turėklai, raktai ir skrynios, kuriamos skulptūros. Nuo plieno iki ketaus ir rūdžių – geležis turi daugybę pavidalų, kuriais reiškiasi miesto erdvėje. Tačiau lietuviškai savimonei geležis yra tam tikra prasme svetima ir dažnai lieka mąstymo ir matymo lauko periferijoje. „Geležinis Vilnius“ kviečia pakeisti mūsų žvilgsnio fokusą ir atkreipti dėmesį į geležį mieste, pasinerti į Vilniaus praeitį – nustebsime, kokiais būdais geležis gali būti susijusi su istorija, kultūra ir šiuolaikiniu menu.
Parodoje – trys pagrindiniai aspektai: dingusi geležis – fotografų ir tapytojų užfiksuoti nebeegzistuojantys geležiniai mažosios architektūros objektai, nematoma geležis – Vilniaus peizaže išlikę, bet retai dėmesį patraukiantys geležiniai militaristiniai, architektūriniai, skulptūriniai bei viešųjų erdvių objektai, įkvepianti geležis – tai meninė geležies ir Vilniaus jungtis, pasireiškianti šiuolaikinių menininkų kūryboje. Visi jie susipina tarpusavyje, sudarydami vientisą lauką, kuriame šiuolaikinio meno kūriniai atrodo kaip istoriniai artefaktai, o geležiniai daiktai ir objektai savo formomis nenusileidžia meno kūriniams. Šiame meniniame lauke – šiuolaikinė skulptūra iš geležies, grafikos atspaudai nuo Vilniuje rastų geležinių objektų, tapyti Vilniaus balkonai. Ir vėtrungių, stogelių, vartų fotografijos iš istorinio Vilniaus. Ir projektai miestui, kurie taip ir nebuvo įgyvendinti. Geležis čia – nebe pagalbinis, o pagrindinis elementas. Militaristinės, gynybinės, skulptūrinės, architektūrinės istorijos pinasi į vieną pasakojimą, kuriame vis dar girdėti anas tolimas geležinio vilko staugimo aidas.
Kuratorė Jurgita Ludavičienė