Nauja paroda
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Daugelis lietuvių dailininkų ir kultūros veikėjų jau nuo tautinio atgimimo laikų domėjosi liaudies daile, rinko jos pavyzdžius, piešė, fotografavo. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1908 m. rašė, kad lietuvių liaudies dailė „yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“. Susidomėjimas liaudies daile, ypač dievdirbių drožtomis skulptūrėlėmis, dažnai vadinamomis dievukais, tęsėsi ir tarpukariu bei sovietmečiu. Ne vienas dailininkas sukaupė didesnes ar mažesnes liaudies dailės kolekcijas, kuriose vyravo šios statulėlės. Jų ikonografijoje, plastikoje dažnas tapytojas, grafikas ar skulptorius ieškojo idėjų, motyvų, plastinių sprendimų.
Ekspozicijoje žvilgsniais susitinka liaudies meno ir atitinkamų temų profesionaliosios dailės kūriniai. Toks sugretinimas parodo, kaip tas pačias ikonografines temas perteikė savamoksliai liaudies meistrai ir kaip jas interpretavo ir vis dar interpretuoja profesionalūs dailininkai. Antai liaudies dailės motyvai išeivijos dailininkams (Vytautui Ignui, Antanui Mončiui, Pranui Domšaičiui ir kt.) padėjo išryškinti lietuvišką tapatybę. Sovietmečiu religine tema dailininkai (Albina Makūnaitė, Augustinas Savickas, Leopoldas Surgailis) kūrė „į stalčių“, darbų neeksponavo viešai, nes dažnai juose išreiškė ne tik savo religines nuostatas, bet ir tam tikrą pasipriešinimą sovietinei ideologijai. Tuo tarpu šiuolaikinių menininkų (Kazimiero Brazdžiūno, Viltės Čepulytės, Jono Gasiūno, Emilio Šepučio) žvilgsnis į krikščioniškuosius simbolius daugialypis – vaizdas matomas ir kaip galimybė eksperimentuoti, įžvelgiamas ir jau per amžius susiformavęs simbolinis svoris, ir galimybė tuos įvaizdžius desakralizuoti savo drobėse.
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų. Keletą eksponatų parodai paskolino dr. Jaunius Gumbis, Ramutis Petniūnas, Skaidrė Urbonienė, Mindaugas Vanagas, aukciono namai „Ars Via“, MO muziejus, „The Rooster Gallery“. Paroda norima ne tik praskleisti šią privatumo užsklandą, bet ir pabrėžti nedingstantį menininkų norą kūryboje naudotis krikščioniškais atvaizdais bei kolekcininkų siekį turėti juos sau tarsi devocionalijas.
Parodos lankymas prasidės 2024 m. birželio 11 d. Paroda veiks iki 2025 m. gegužės.
Kuratorės
Dr. Skaidrė Urbonienė, Emilija Vanagaitė
Architektė
Sigita Simona Paplauskaitė
Grafikos dizainerė
Daiva Sakalauskienė
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
.png){kind=small}
Andriaus Stepankevičiaus nuotraukos
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Daugelis lietuvių dailininkų ir kultūros veikėjų jau nuo tautinio atgimimo laikų domėjosi liaudies daile, rinko jos pavyzdžius, piešė, fotografavo. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1908 m. rašė, kad lietuvių liaudies dailė „yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“. Susidomėjimas liaudies daile, ypač dievdirbių drožtomis skulptūrėlėmis, dažnai vadinamomis dievukais, tęsėsi ir tarpukariu bei sovietmečiu. Ne vienas dailininkas sukaupė didesnes ar mažesnes liaudies dailės kolekcijas, kuriose vyravo šios statulėlės. Jų ikonografijoje, plastikoje dažnas tapytojas, grafikas ar skulptorius ieškojo idėjų, motyvų, plastinių sprendimų.
Ekspozicijoje žvilgsniais susitinka liaudies meno ir atitinkamų temų profesionaliosios dailės kūriniai. Toks sugretinimas parodo, kaip tas pačias ikonografines temas perteikė savamoksliai liaudies meistrai ir kaip jas interpretavo ir vis dar interpretuoja profesionalūs dailininkai. Antai liaudies dailės motyvai išeivijos dailininkams (Vytautui Ignui, Antanui Mončiui, Pranui Domšaičiui ir kt.) padėjo išryškinti lietuvišką tapatybę. Sovietmečiu religine tema dailininkai (Albina Makūnaitė, Augustinas Savickas, Leopoldas Surgailis) kūrė „į stalčių“, darbų neeksponavo viešai, nes dažnai juose išreiškė ne tik savo religines nuostatas, bet ir tam tikrą pasipriešinimą sovietinei ideologijai. Tuo tarpu šiuolaikinių menininkų (Kazimiero Brazdžiūno, Viltės Čepulytės, Jono Gasiūno, Emilio Šepučio) žvilgsnis į krikščioniškuosius simbolius daugialypis – vaizdas matomas ir kaip galimybė eksperimentuoti, įžvelgiamas ir jau per amžius susiformavęs simbolinis svoris, ir galimybė tuos įvaizdžius desakralizuoti savo drobėse.
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų. Keletą eksponatų parodai paskolino dr. Jaunius Gumbis, Ramutis Petniūnas, Skaidrė Urbonienė, Mindaugas Vanagas, aukciono namai „Ars Via“, MO muziejus, „The Rooster Gallery“. Paroda norima ne tik praskleisti šią privatumo užsklandą, bet ir pabrėžti nedingstantį menininkų norą kūryboje naudotis krikščioniškais atvaizdais bei kolekcininkų siekį turėti juos sau tarsi devocionalijas.
Parodos lankymas prasidės 2024 m. birželio 11 d. Paroda veiks iki 2025 m. gegužės.
Kuratorės
Dr. Skaidrė Urbonienė, Emilija Vanagaitė
Architektė
Sigita Simona Paplauskaitė
Grafikos dizainerė
Daiva Sakalauskienė
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Andriaus Stepankevičiaus nuotraukos
